Vasaros karščiai alina ne tik žmones, bet ir augintinius. Katinai ir šunys kenčia nuo kaitros, gauna stiprius šiluminius smūgius, alpsta. Jautriausiai aukštą aplinkos temperatūrą pakelia šunys. Karštomis dienomis jiems reikalingas ypatingas šeimininkų dėmesys. Kaip ir maži vaikai, taip ir šuneliai, dažniausia perkaista trumpam palikti automobilyje. Kartais pakanka kelių minučių, per kurias augintinis patiria stresą uždarytas mašinoje vienas, kad šiluminio smūgio efektas būtų greitas ir stiprus. Per vasarą susirenka nemažas sąrašas tokių veterinarijos klinikos pacientų, rodantis, jog šeimininkai savo augintiniams neskiria reikiamo dėmesio ir neturi supratimo apie karščio bangos poveikį. 

Namuose augintiniams didelius karščius įveikti padeda ventiliatoriai, kondicionieriai. Svarbu dažniau pasiūlyti vėsaus, bet ne šalto vandens, pridengti drėgnu rankšluosčiu, naudoti vėsinančius kilimėlius ir liemenes. Galima šunį kažkiek pridengti drėgnu rankšluosčiu, tačiau negalima jo laikyti ilgai. Drėgnas rankšluostis ant šilto šuns kūno gali sukurti šiltnamio efektą, ir pasitaiko, kad šuo pradeda dar labiau kaisti. Reiktų leisti šuniui pačiam rinktis, kur gulėti, netempti jo į saulėtas vietas. Katinai nėra tokie prieraišūs prie mūsų, dažniau renkasi sau patogius pavėsius, randa tinkamas vietas, kur išlaukia karščiausias valandas. Kad katinas pasitrauks, kai jam per karšta – didesnė tikimybė, nebent tai yra mažesnis kačiukas ar senjoras. Gavę didesnį šilumos kiekį, jie tampa vangesni ir jau nebegali pasitraukti. Su šunimis yra šiek tiek kitaip. Šuo nori būtų šalia mūsų, ir jei mes sėdime saulėtoje vietoje ar deginamės, tai didesnė tikimybė, kad šuo liks gulėti prie mūsų kojų. Vienas iš metodų, kuriais šunų šeimininkai sprendžia apie augintinio sveikatos būklę – patikrinimas, ar šuns nosis yra šlapia. Šis būdas išties gali praversti, nes sausa šuns nosis rodo, jog šuns organizme kažkas vyksta ne taip. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, į kurį svarbu atsižvelgti. Perkaitusio šuns dantenos pradeda mėlsti, balti, širdies ritmas būna per tankus, šuo per daug lekuoja, svirduliuoja, praranda koordinaciją, nebevalgo, negeria. Aišku, didžiausias perkaitimo simptomas yra šuns sąmonės praradimas, tad tokiu atveju labai svarbu suteikti gyvūnui pirmąją pagalbą: patraukti jį į pavėsį, pasiūlyti vėsaus vandens, galima vėsiu vandeniu šlapinti pėdutes, šlaunis, sprandą. Kai šuns kūno temperatūra pasiekia 40–41oC, jo organizme prasideda negrįžtami procesai, todėl mums labai svarbu dar iki to laiko jam suteikti pirmąją pagalbą, o tik tada vežti pas veterinarą. Didesnė tikimybė perkaisti kyla tamsaus kailio šunims, senjorams bei turintiems trumpesnį snukutį, nes jiems sunkiau kvėpuoti. Greičiau perkaista mažesnio dydžio šuniukai – jie juda arčiau asfalto, nuo kurio atsispindintis karštis greičiau pasiekia šuns kūną ir labiau jame užsilaiko. 

Kartu su augintiniu išvykus atostogauti prie jūros ar pailsėti prie ežero, saulės voniomis reikėtų mėgautis atsakingai, nepamiršti pasirūpinti augintinio komfortu ir sveikata.