Renkant medžiagą apie nepriklausomybės kovas Dūkšto ir aplinkinių gyvenviečių apylinkėse, kaip paprastai karštą vasarą su anūkais nuvykstu išsimaudyti ir poilsiauti prie nepaprastai skaidraus Šventojo ežero. Prie jo susirenka šeimos net iš Visagino. Nors girdisi ir rusiška šneka, bet ji mūsų nejaudina, jeigu tik tie poilsiautojai ramūs, netriukšmauja, negirtauja ir nereiškia „didžiojo brolio“ pretenzijų.
Lietuvos padalijimo liekanos
Bet šis tyro vandens vietinis paplūdimys svarbus dar ir tuo, kad čia maždaug prieš 100 metų ėjo demarkacinė linija, skyrusi Lenkijos okupuotą Rytų Lietuvos dalį nuo nepriklausomos Lietuvos. Dar ir dabar iš smėlio kyšo giliai įbestas metalinis kuolas valtims tvirtinti, o giliau miške – betoniniai linijos žymėjimo stulpeliai.
Pirmame straipsnyje jau rašėme, kad Dūkštą, kaip ir visą Rytų Lietuvą, 1920 m. spalį okupavo lenkai. Iš pradžių demarkacinė „Vilnijos krašto“ linija ėjo pagal geležinkelį Vilnius–Daugpilis. Pirmąkart 1919 m. liepos 29 d. nustatyta siena ėjo kiek vakariau nuo Dūkšto, bet pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija ji buvo pasislinkusi į rytus, tačiau visais atvejais Lenkijai paliktas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis iki pat Latvijos sienos. Dūkštas bemaž 19 metų buvo Lenkijos valdžioje, o valsčius buvo padalintas į dvi dalis.
Taip pat pabrėžėme, kad minėta linija ėjo ir per nuostabaus grožio ir švarumo akliną (neturinčią intakų ir ištakų) Šventojo ežero rytinį kampą Gražutės regioniniame parke, o čia tėvų sodybą atkūrę trys broliai Blaževičiai pasakoja, kad lenkų įkalti žymekliai matomi ir šiandien. Demarkacinė linija ėjo per jų žemę ir skyrė sklypą į dvi dalis. Dar broliai atnaujinę sodybą, bet tėvų namas liko prie pat minėtos ribos. Česlovas Blaževičius rodo, kad anapus ežero įlankos dar yra demarkacinės linijos ženklų. Jų ir pats mačiau, kai važiavau miško keliuku pietine ežero pakrante nuo Žagarinės ir Pašventės kaimų.
Generolas iš Dūkšto – okupacijų sūkuryje
Tiesą sakant, šiame okupacijos ruože su lenkais nebuvo tokių aršių mūšių, kaip, pavyzdžiui, ties Giedraičiai, Širvintomis, Želva ar Švenčionėliais vėlų 1920-ųjų rudenį. Daugiausiai susidūrimų buvo ties 12 km pločio neutraliąja zona, kuri buvo nustatyta 1920 m. lapkričio 21 d. tarp Lietuvos ir gen. L Želigovskio rinktinės pozicijų, Kauno geležinkelio stotyje pasirašius paliaubų protokolą tarp Lietuvos vyriausybės ir lenkų rinktinės atstovų.
Tačiau Lenkijos agresija buvo prasidėjusi anksčiau, kai jos kariuomenė pradėjo vyti bolševikus. 1919 m. balandį lenkų kariuomenė puolė Raudonąją armiją ir užėmė Vilnių. Ji neapsiribojo kova prieš bolševikus, juos vejant iš Lenkijos, bet veržėsi gilyn į Lietuvą. Prasidėjo lietuvių ir lenkų susirėmimai, kuriuos pavyko sustabdyti tik įsikišus sąjungininkams (Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai). Sąjungininkai buvo suinteresuoti konflikto sprendimu ir 1919 m. liepos 26 d. lietuvių prašymu nustatė demarkacinę liniją tarp konfliktuojančių šalių.
Generolas Stasys Raštikis savo prisiminimų dvitomyje „Kovose dėl Lietuvos“ taip pat daug rašo apie dalyvavimą kovose su okupantais. Tačiau 1919 m. pradžioje, kai būsimas krašto gynybos ministras išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, Dūkštą jau buvo okupavę bolševikai, kurie vijo vokiečius. Šie dar ne visiškai buvo išėję iš Lietuvos teritorijos, kai juos atgal grūdo lenkai.
Jeigu Raudonoji armija daugiau rūpinosi savo kailiu, kaip saugiai pasitraukti iš Lietuvos, tai užėję lenkai, kaip rašo generolas I tome, ėmė tiesiog terorizuoti vietos gyventojus. Stasys iš Zarasų vengė tėvams rašyti laiškus, kad jiems nepridarytų nemalonumų. Tėvą dukart buvo suėmę ir įkalinę Breslaujos kalėjime, o jaunesnis brolis Genrikas buvo paimtas į lenkų kariuomenę, iš kurios pabėgo į nepriklausimą Lietuvą. Netrukus Vilniaus vaivada, okupuoto krašto polonizacijos veikėjas Liudvikas Bocianskis (Ludwik Bociański, 1892 – 1970) tėvą su visa šeima ištrėmė už demarkacinės linijos, ir jis daugiau negrįžo į Dūkštą, o nepriklausomoje Lietuvoje pragyveno 40 metų. Vėliau, jau po 1941 m. birželio 14-osios, 74 m. sulaukęs tėvas su visa šeima (Stasio pamote, dukra Adele ir sūnumi Liudu) jau sovietinių okupantų buvo ištremtas į Sibirą, kur ir mirė; jo kapas nežinomas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Raštikis užsirašė savanoriu į caro kariuomenę, tad ilgam išvyko iš Dūkšto. Jis tarnavo ir Rumunijoje, ir Kaukaze, mokėsi Tiflisio karo mokykloje, patyrė bolševikinę revoliuciją Azerbaidžane, bet po kelerių metų grįžo į vokiečių užimtą Vilnių ir pagaliau – į Dūkštą, kuriame jį iškart suėmė vokiečių žandarai. Vėliau jį patraukusi kunigystė, mokslas seminarijoje, o atostogų grįždavo į Dūkštą. 1918 m. viduryje iš jo vokiečiai „tylomis“ pasitraukė. Gyventojai bemat išgrobstė tarp geležinkelio stoties ir Kaniūkų kaimo buvusį jų sandėlį, bet po didžiulio sprogimo viskas nurimo.
Paskui atėjo bolševikai. Jie buvo dar didesnė bėda nei vokiečiai: apdriskę, įžūlūs, nedrausmingi, plėšikaujantys… S. Raštikis pasakoja, kas jį privertė mesti seminariją ir užsirašyti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Taip su draugu pėsti pro Salaką, Uteną, Ukmergę jie nuėjo į Kauną… Taigi, nuo 1919 m. jis atsisveikino su Senuoju Dūkštu ir Dūkšto miesteliu ir užsidėjo Lietuvos kariuomenės savanorio antpečius.
Čia būsimas generolas grįžo po 20 mėnesių iš bolševikų nelaisvės, 1921 m. balandį, kai pusmetį trečdalis Lietuvos, taip pat ir Dūkštas, buvo lenkų okupuoti. Bet į vaikystės vietovę grįžti nesiryžo: apsistojo Inturkėje, kur jam ateidavo žinios apie ten likusius tėvus. Giminės ir kiti dūkštiečiai nuo represijų bėgo į nepriklausomą Lietuvą. O S. Raštikio prisiminimuose toliau tęsiamos kovos už Lietuvos suvienijimą, tačiau jos vyksta toliau nuo vaikystės vietų…
Tiesa, į Dūkštą S. Raštikis kartą buvo sugrįžęs. 1940-ųjų gegužę per Daugailius, Salaką, Didžiasalį pasiekė Senojo Dūkšto bažnytkaimį, kur jį pasitiko liūdnas vaizdas. Aplankė prie Zano dvaro vargingai gyvenusį brolį Andrejų. Šis pasakojo apie savo vargus prie lenkų. Paskui buvo pamaldose Dūkšto bažnyčioje, pas kūmą Antaną Skvarčių Pažemiškių kaime prie Parsvetaičio ežero, padėjo gėlių ant šventoriuje esančių mamos ir močiutės kapų. Šį prisiminimų skyrių generolas baigia liūdnai: juk po kokio mėnesio Lietuvą užplūs „raudonoji ginkluota banga“, kuri nusineš į užmarštį ir jo brolį su šeima, ir dukterį Laimutę…
AK – nusikalstama organizacija
Apie pasipriešinimą okupantams Dūkšto apylinkėse daug medžiagos nėra. Prieš penkerius metus istorijos tyrinėtojas Gintautas Ereminas rašė apie Lietuvių šv. Kazimiero draugijos jaunimui auklėti ir globoti Dūkšto skyriaus įkūrimą 1926 m. rugpjūtį. Penkiolikos gyventojų prašymą lenkų valdžiai pasirašęs Dūkšto klebonas Konstantinas Šimašius. Draugija užsiėmė kultūrine švietėjiška veikla, bet finansiškai padėjo, pavyzdžiui, ir „Dūkšto vargonininkui J. Raštikiui“, kuris, norėdamas vadovauti orkestrui, turėjo važiuotis mokytis. Bet netrukus Lenkijos administracija skyriaus veikloje vis vien įžvelgė politikavimą ir, kaip rašo dokumentus pateikęs G. Ereminas, „po 1931 metų gegužės mėnesio (arba dar tą patį gegužės mėnesį) buvo uždarytas“.
Jeigu tokių draugijų veikla okupuotoje Lietuvoje iš tiesų buvo „nekalta“, tai artėjant sovietų ir nacių okupacijoms lenkų ginkluotos struktūros „Armija Krajova“ (AK) nusikaltimai išryškėjo netrukus. Jie neaplenkė ir Rytų Lietuvos. Voruta.lt rašė, jog 1999 m. Lietuvos Generalinė prokuratūra nustatė, kad „Armijos krajovos partizanų daliniai, nepripažindami Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai 1939 m., vykdė Lietuvos gyventojų genocidą, t. y. terorizavo, plėšė, žudė eilinius lietuvių, žydų, rusų tautybės Lietuvos gyventojus, tikėdamiesi, kad po Antrojo pasaulinio karo šie veiksmai padės Lenkijai reokupuoti Vilniaus kraštą“. 2005 m. kovo 13 d. TV3 parodė dokumentinį filmą apie Armiją Krajovą Lietuvoje. Tuomet Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentas Vilniuje Jacekas Komaras spaudoje pasmerkė šį filmą. Esą kurstyta tautinė ir valstybių nesantaika. Portalas klausė: „Ar turi tylėti iki mirties visi tie, kuriuos mušė, plėšė, terorizavo, prievartavo Lenkijos AK kariai, kuriems draudė viešai lietuviškai kalbėti, kurių tikrino pasus ir maldaknyges, kurių gimines šaudė į nugarą arba galvas daužė į sieną?“.
Šios nusikalstamos organizacijos antilietuvišką veiklą tyrinėjęs istorikas Algimantas Liekis taip pat piktinosi kai kuriais veikėjais, kurie šlovino AK ir jos įkvėpėją generolą J. Pilsudskį. „Tiek AK, tiek raudonieji banditai Lietuvoje vykdė savo valdžių iš Londono ir Maskvos valią, buvo tų savo valdžių išlaikomi. Ir tos jų „valdžios“ tarsi lenktyniavo, kuri pelnys Anglijos, JAV, Prancūzijos pritarimą praryti tokį gardų kasnį – Lietuvą“, – portale Alkas.lt rašė A. Liekis.
Lietuvių persekiojimas okupuotoje Vilnijoje aprašytas Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus golgota“. Laikraštis „XX amžius“ rašė, kad ypač vertinga antroji dalis, kurią sudarė Kazimieras Garšva ir kurioje daroma išvada, kad „Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius. Vadinasi, AK Lietuvoje buvo diversinė organizacija“.
Taigi, AK buvo nevienalytė struktūra. Priklausimai nuo laikmečio ji tarnavo vis kitam agresoriui, ėjo į sandėrius su priešu, prisitaikydavo prie jų, nors jos ideologijoje buvo aiškus tikslas, suformuluotas dar J. Pilsudskio – atkurti imperiją „nuo jūros iki jūros“.
Man ši AK abreviatūra reikšmingai asocijuojasi su kita santrumpa: taip vadinosi ir sovietinis Kalašnikovo automatas…
Nuotraukos iš dr. Petro Rutkausko kolekcijos
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!