Liepos pabaigoje į redakciją padaugėjo skaitytojų skambučių, kuriuose išsakoma ekonominė neviltis, pasakojama apie beprotiškai išaugusias daugelio produktų kainas ir nubraukiamas bet kokias galimybes gyventi minimaliai oriai. Sunku ramiai klausyti nusiminusių žmonių, nes esame nepajėgūs suteikti konkrečią pagalbą ar pakeisti esamą situaciją valstybėje, Europoje, pasaulyje.

„Mėnuo, sudarytas iš keturių savaičių, staiga tapo nepakeliamai ilgu, alinančiu nuo emocinės įtampos“, – pasakoja pensininkė Onutė. Pasak moters, įpratusios tiksliai dėlioti išlaidų grafiką, staiga, viena savaite tapo perdaug! Minimaliai tenkindama būtiniausius poreikius, tik būtiniausius, paskutinėmis dienomis iki pensijos laikysis priverstinio pasninko. O kur žiema?.. Jei turėčiau kaime nors lūšnelę, išsikelčiau ant žemės, vis būtų lengviau…

Jau girdžiu pajuokavimus, kuriuose skamba skaitytojų pritarimai pasninkui ir nepateisinimai skundams. Bet tokių skundų tapo labai daug, prabyla visi – įvairaus amžiaus, išsilavinimo, skirtingus atlyginimus gaunantys žmonės. 

Vienas skambinęs senjoras teiravosi, kodėl Ignalinoje nėra LIDL prekybos tinklo parduotuvių, nes Vilniaus ir Utenos pirkėjai, besiverždami diržus, atrado minėtas prekybos vietas, kur savaitės produktų krepšelis ženkliai pigesnis nei kitur (meras yra sakęs, kad LIDL atsiras gal kitais metais, gal…). 

Skambinusi Alma piktinosi dėl nuolatinių reikalavimų aukoti pinigus kovojančiai Ukrainai: „Labai pergyvenu dėl ukrainiečių tautos, bet, mielieji, mūsų pačių kišenėse švilpia vėjai, artėjantys nauji Mokslo metai kelia galvos skausmus ir tėveliams, ir seneliams. Pasidalinčiau paskutiniu kąsniu su karo iškankintu žmogumi, bet, deja, juo dalinuosi savo artimoje aplinkoje, kur sergama, stokojama elementariausių dalykų. Kada mūsų valdžios žmonės nužengs nuo pjedestalų ir supras, kad pačioje Lietuvoje yra daug skurdo, nepateisinamų ekonominių ir socialinių sprendimų, daug vargo tenai, kur visai neturėtų jo būti?.. Skęstančiųjų gelbėjimas lieka tik jų pačių reikalu. O labai skaudu, gyvenimo bėgsme, dėl protėvių niekinamų idealų, nepripažįstamų vilčių ir žmogaus individualumo nuvertinimo“, – kalbėjo skambinusi pašnekovė. 

Klausantis skambinusių, galima teigti, kad visais laikais būta visokių krizių… Bet niekada nebuvo žmonėse tiek nevilties. Gal todėl, kad dvasios santūrumu ir jėga labiau gyvenome apdalinti, o gal laimingesni buvome, pasitikėdami tik Aukščiausiu ir savimi.

Išklausė ir parengė Sigita