Nuaidėjo šventiniai fejerverkai, prigęso girliandų šviesa, vėl skubame per metus į gyvenimo aktualijas. Suprantama, kad šventėse nustumiame kai kurias problemas į šalį, bet jos niekur nedingsta, o laukia sprendimų. Dar prieš Kalėdas į redakciją kreipėsi Raščiūnų kaimo gyventojas dėl beglobių katinėlių, kurie, mirus jų šeimininkui, liko likimo valiai. Tiksliau, liko katelė ir atsivedė pulkelį vaikų. 

Raščiūniškis Antanas B. (pavardė redakcijai žinoma) ieškojo pagalbos, skambindamas į atsakingas institucijas, bet vieni liepė spręsti problemą pačiam, o į gyvūnų globos organizacijas net varpais neprisiskambinsi, nes užkrauti darbais. Artėjanti šalčių banga dar daugiau atnešė nerimo vyriškiui – kur dėti katinus? Laisvėje gyvenantys murkliai nei skiepyti, nežinia kokia ligas platina… O namuose yra jau augintiniai, pagaliau, lėšų visų keturkojų maitinimui nepakanka. 

Vienintelė išeitis – laikraščio redakcija, kurios darbuotojai daugelį metų savanoriauja gelbėdami beglobius gyvūnus ir negali, o gal ir neturi moralinės teisės, palikti bėdoje tiek žmogų, tiek mažąjį mūsų brolį. 

Bendromis jėgomis išsiaiškinome, kad dabartinę šalčio bangą katinukai išgyvens Raščiūnuose, Antano globoje. Jis, priglaudęs beglobius katinėlius, ieško jiems gerų šeimininkų ir šiltų namų. Gal kažkam iš Jūsų jie taps ištikimais draugais. Skambinkite į laikraščio redakciją. 

Tam nuvežėme keturkojams ir maisto. Artimiausiu metu jie bus paskiepyti ir tada keliaus į Gyvūnų globos namus. Vyriškis suskaičiavo, kad Raščiūnų kaime dar laksto koks ketvertas benamių katinėlių, kuriuos maitina kaimo gyventojai. Kodėl seniūnijos požiūris į esamą problemą tampa atsainiu, visai nesuprantama. Tokių beglobių valkatėlių rasime beveik visuose kaimuose.

Ignalinos Beglobio asociacijos vadovė Rita, išgirdusi apie tokią situaciją, sako, kad rajono savivaldybė finansiškai remia seniūnijas – apmoka visų sugautų beglobių gyvūnų sterilizaciją, vakcinaciją ar kitokį gydymą numatytoje veterinarijos įstaigoje. Todėl seniūnijos atsakomybėje yra visų jos teritorijoje esančių beglobių gyvūnėlių likimai.

Daugelį metų, rūpindamąsi mažųjų mūsų brolių gelbėjimu nuo bado, ligų ir kitokių negandų, kurias sukuria neatsakinga dalis visuomenės, Rita pasigenda didesnio skaičiaus savanorių šioje veikloje. Į tokį darbą veda tik širdis, gailestis ir atjauta mažiesiems mūsų broliams.

„Beglobių gyvūnų bėdos – amžinas ir užburtas ratas, kuriame sukasi tokiems darbams pašaukti ir pasišventę žmonės. Tiek artimo žmogaus, tiek gyvūnų globa tęsiasi visą gyvenimą. Esi nuolatos atsakingas už jų gyvybę ir gerovę. Ignalinoje labai mažas ratas žmonių, gebančių be jokio atlygio, o išnaudojant savo laiko ir materialinius resursus, kantriai ir reguliariai padėti valkataujantiems, pasirinktose vietose besiglaudžiantiems nelaimėliams keturkojams. Savo asociacijos tinklalapyje nuolatos skelbiu apie savanorių paieškas, bet labai sudėtinga rasti žmones, kurie nuolatos gebėtų teikti pagalbą neatlygintinai. Fizinio darbo tiek daug, kad nelieka laiko kažkokiems pokalbiams ar asmeniniam gyvenimui“, – pasakoja moteris.

O beglobių gyvūnų visoje Lietuvoje nemažėja, perpildytos visos prieglaudos. Po metinių švenčių žaismo daugėja pasimetusių, pabėgusių augintinių šeimininkų skelbimų, didėja „niekieno“ šunelių ir katinėlių skaičius gatvėje. Mūsų mažųjų brolių gyvenimo dramos nerūpi vartotojiškos visuomenės daliai, kuri išmeta tokią gyvybę iš pravažiuojančios mašinos ar mėgina naujas taupymo programas savo augintinių sąskaita.

Tenka pripažinti, kad tokia aktualija ar patogi būties filosofija – mūsų visuomenės moralinė gėda. Ignalinietė mokytoja Danutė, nuolatos dalyvaudama gyvūnams pagalbos teikime, mano, kad trapios gyvybės išmetimas į gatvę likimo valiai – nusikaltimas, rodantis žmogaus moralinio sugedimo lygį. Jei išmeti silpnesnį, bejėgį, nuo tavęs priklausantį padarėlį, gali būti negailestingas ir savo artimam žmogui.

Ką daugiau pridursi prie tokių tiesų ir išvadų?.. Auklėjimo spragos šeimose, ugdymo įstaigose, ir žiniasklaidos priemonių menkas efektyvumas naujų, augančių kartų sąmonėje – akivaizdus. Kiek surenkama beglobių mažųjų mūsų brolių, dar didesni skaičiai stoja į jų vietas. Tai – nesuvokiama jokiu protu ar širdimi…

Kas išgirsime Šventojo Rašto šaukimą, kuriame primenama – ką padarėte vienam iš mano mažųjų brolių, padarėte man… Kiek dar turime dvasinės jėgos įsiklausyti į jo gelmę? Kiekvienas. 

Nuotraukos T. Semionovos.