1944 m. gruodis – 1946 m. vasaris
Tigro rinktinės Karijoto–Mingailos kuopos, vadinamos „skrajojančiu būriu“, istorija prasidėjo 1944 m. spalį, kai lenkų kariuomenės puskarininkis, LLA narys Juozas Karla-Juodalksnis iš Seniškio k. pradėjo kalbinti vengiančius mobilizacijos Grybėnų apylinkių vyrus pasipriešinti okupantams. Surado prijaučiančių, bet neturėta ginklų, todėl būrys nesusikūrė. Visgi pasipriešinimo sėkla buvo pasėta ir po dviejų mėnesių, 1944 m. gruodžio viduryje, į Juodalaukio k. atėjęs Jonas Kamarauskas-Karijotas iš Taujūnų be didesnių įkalbinėjimų subūrė vyrus. Dalį čia pat apginklavo, o stojantiems pažadėjo: ginklų įgysime kovoje.
Tokiomis aplinkybėmis susidarė bene 20 vyrų būrys, daugiausia iš Juodalaukio, Grybėnų, Taujūnų, Seniškio kaimų. Tuo pačiu metu aplink Paringį dar 20 vyrų suorganizavo J. Kamarausko svainis Kazys Gaidelis ir Mamertas Kaukėnas.
1944 m. gruodžio pabaigoje Karijotas išaugusį būrį nuvedė į Antanų miškus, o pats su 8 vyrų grupele nužygiavo į Ukmergės apskritį susitikti su Didžiosios Kovos apygardos vadu J. Misiūnu-Žaliu velniu.
Ukmergės krašte Karijotui paliko įspūdį vieno iš tenykščių partizanų būrių veikimas: susibūrę į didelius junginius jie „skrajojo“ – keliavo iš vietos į vietą. Nei žiemą, nei vasarą neturėjo nuolatinių stovyklų, dienomis apsistodavo viename iš kaimų, o naktimis keliaudavo. Toks veikimo būdas išsprendė daug rūpesčių: nereikėjo rūpintis maistu – maitino ūkininkai, nereikėjo kasti bunkerių, keliauti buvo įdomiau nei lindėti šlapioje slėptuvėje. Apie pavojus – pasalas ir susidūrimus su ;priešu – dar negalvota, manyta, kad dideliam būriui nebaisus joks priešas.
Gavęs Žalio Velnio pritarimą ir paskyrimą vadovauti Švenčionijos partizanams, Karijotas 1945 m. sausio pabaigoje išvedė būrį „skrajoti“. Vildamasis sudaryti kuo didesnę kuopą, pasirinko aktyvios kovos taktiką: susirėmimuose su stribais ir kareiviais buvo paimami ginklai naujokams apginkluoti.
Vadovaujant Karijotui, sumušti stribai: 1945-02-14 – Jaciūnuose (Mielagėnų sen.), 1945-04-13 – ties Reškutėnais (nukauta 12 stribų), 1945 m. gegužę prie Baikelių k. sumušti Rimšės stribai.
1945 m. gegužę kovotojų skaičius išaugo iki 131 partizano. Ginkluotėje turėta 10 kulkosvaidžių, nemažai automatinių ginklų. Kelionėms turėta apie 20 pastočių kovotojams ir šaudmenims pervežti.
Dar 1945 m. pavasarį sudaryta kuopa, paskirstyta į būrius ir skyrius:
1-ojo būrio (30 vyrų) vadu paskirtas Jonas Čepulis-Strazdas iš Ožionių k. Sudarė Juozo Ežerinio-Vytenio ir J. Čepulio skyriai. 2-ojo būrio (30 partizanų) vadas – Hubertas Čeponis-Kerštas iš Gaveikėnų k., skyrininkai – Adolfas Bukauskas-Širšė ir pats H. Čeponis. 3-iojo būrio (34 vyrai) vadas – Leonas Čibiras-Gylys, dalinosi į Mamerto Kaukėno-Birželio ir L. Čibiro skyrius. 4-asis – štabo apsaugos būrys (36 vyrai) dalinosi į Antano Skunčiko-Kalto ir Vlado Aiduko-Tigro iš Salako valsč. Garbšių k. skyrius.
1945 m. gegužės pabaigoje dėl vidinių nesutarimų kuopoje, Karijotas pasitraukė ir sudarė mažesnį būrelį.
Naujuoju „skajojančio būrio“ vadu buvo išrinktas Mamertas Laurinėnas-Mingaila (1920–1946), kilęs iš Juodalaukio k. Jo vadovavimas prasidėjo maža pergale ties Dūdomis, bet po to sekė plataus masto valymai. NKVD kariuomenei spaudžiant, 1945-06-20 partizanai persikėlė Ažvinčių girion ir mažomis grupėmis išsiskirstė slapstytis.
Susidūrimas su reguliaria kariuomene tapo proga apsvarstyti savo pasiryžimą. Bene 40 nuėjo registruotis, dalis įstojo į Karijoto ir V. Žaliaduonio-Roko būrius. Atskirą grupę sudarė J. Čepulis-Strazdas. Rugpjūtį Mingaila, sujungęs pabirusią kuopą, surinko tik 50 vyrų. Didele paspirtim tapo būrin atėjęs J. Karla-Juodalksnis, paskirtas vieno iš būrių vadu. Kitiems būriams vadovavo Kaltas ir pats Mingaila. 1945-12-13 trumpam susivienijus su Karijoto būriu, sumuštas priešas Davedynose (14 žuvusių priešų, savi nuostoliai – 4 partizanai). Tai būta paskutinės pergalės, nes dėl gresiančių kariuomės siautimų kuopa turėjo trauktis į naujus veikimo rajonus.
Per naktį įveikęs daugiau nei 30 km, „skrajojantis būrys“ Salako valsčiuje ties Drobiškių k. susijungė su tame krašte žiemojusiais Kazio Kaladinsko-Erškėčio kuopos likučiais (16 partizanų).
Paskutinį savo veiklos mėnesį „skrajojantis būrys“ pabuvojo Salako, Saldutiškio, Tauragnų valsčiuose.
1946-01-01 Mineiškiemio k. Mingaila ir būrių vadai susitiko su Vytauto apygardos štabo nariu Br. Zenkevičiumi-Kalviu ir po ilgokų derybų sutiko paklusti apygardos štabui.
Kelis kartus aktyviais veiksmais į save atkreipus čekistų dėmesį, tapo nesaugu ir naujose vietose. Partizanai veržėsi į savo kraštą – Daugėliškio–Ignalinos valsčius, bet ten vis dar siautė kariuomenė.
1946-01-15 „skrajojanti kuopa“ apsistojo dienoti Želmeniškės k. Išsiskirstė 4-ose sodybose, kaip įprasta, išstatė sargybas ir nuėjo ilsėtis. Apie 14 val. gauta žinia: kaimą pradėjo supti kariuomenė. Baudėjams pavyko atkirsti dalį kuopos – K. Patvaisko-Mazgelio skyrių ir jį visiškai sunaikinti. Žuvo 21 partizanas, 2 priešui pateko gyvi, būta sužeistų. Likusieji gelbėjosi kaip išmanydami, aukų išvengė tik atskiro būrio teisėmis veikusi Erškėčio kuopa, gerai žinojusi apylinkes.
1946-01-21 ties Kuktiškėmis K. Kaladinskas-Erškėtis susitiko su Vytauto apygardos vadu J. Kimštu ir pranešė apie „skrajojančio būrio“ sunaikinimą.
1946-02-03 sužeisto kuopos vado Mingailos areštas Janavo k. tik paspartino kuopos likvidavimą. Prasidėjo areštai, tardymai. Laimingesniems pavyko registruotis, bet ir jie buvo tardomi, kalinami, verbuojami.
Iš dar neseniai gausaus ir kovingo junginio pavasario sulaukė tik Strazdo skyrius (visi žuvo 1946-03-24 ties Janionių k.) ir menki J. Karlos-Juodalksnio būrio likučiai, veikę Erškėčio kuopos sudėtyje.
1946 m. gegužę Juodalksnis su savo būreliu sugrįžo į Ignalinos–Daugėliškio valsčius, bet tai tik tebuvo blankus kovingojo „skrajojančio būrio“ šešėlis. 1947 m. balandį nebeliko ir jų: vykdydami Tigro rinktinės vado pavedimą, paskutinieji Juodalksnio būrio partizanai pateko į pasalą ir kovodami žuvo Mineiškiemio k.
Mindaugo Lukošaičio pieš.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!