Penktadienį po žygio Palūšė–Nida namo grįžo irklentininkų ekspedicija, 540 km nuotolį įveikusi per dešimt dienų. Gražią saulėtą pavakarę Palūšė gyveno sutiktuvių laukimu. Žygeiviai turėjo atvykti 17 val., bet pusvalandį vėlavo, tad visi laukiantieji būriavosi, diskutavo, katile neskubėdama virė žuvienė, tyliai susigūžę laukė Palūšės bendruomenės moterų padengti sumuštinių stalai…

Ir štai į aikštelę įvažiuoja keliautojus parvežęs autobusas, kurį parvežti žygeiviams skyrė rajono savivaldybė. Džiaugsmingi šūkiai, apsikabinimai, dainos… Keliautojai pakviečiami prie bendruomenės namų gėlyno, kur visiems sugrįžusiems uždedami ąžuolo vainikai. Tarp sutinkančiųjų – rajono meras Laimutis Ragaišis, vicemeras Imantas Umbražiūnas, seniūnas Jonas Polito, Palūšės bendruomenė ir jos pirmininkė Eglė Malavickienė, žygeivių artimieji, draugai. 

Keliautojus pasveikino rajono meras: „Jūs kaip kolumbai, atradot kelią į tolimą žemę ir sveiki gyvi grįžot namo. Įvykdėt mano prašymą – nuvežėt Ignalinos vėliavą Nidos merui, pristatėt Palūšę. Šaunuoliai!..“ Ir visiems ekspedicijos dalyviams įteikė marškinėlius su Ignalinos herbu.

Palūšės bendruomenės pirmininkė Eglė, sveikindama keliautojus, sakė: „Kiekvienas turime savo kalno viršūnę, kurią stengiamės įveikti ir taip įgyvendinti savo tikslus ir siekius. Kas keliauja per vandenynus, kas Jokūbo keliu, kas kopia į Everestą, o jūs nutiesėt tiltą tarp Lietuvos rytų ir vakarų…“ Ji sugrįžusiems įteikė bendruomenės dovanas. Vėliau perskaitė buvusio bendruomenės pirmininko Arvydo Gaidelio laišką, skirtą irklentininkams, nes pats sutikime dalyvauti negalėjo.

Ekspedicijos vadovas Julius Lukijanskas rajono merui L. Ragaišiui atvežė Nidos mero dovaną – Neringos savivaldybės vėliavą. Į tai gyvai reagavęs meras sakė: „Dūšia jautė, kad taip bus, mes su Nidos meru supratom vienas kitą…“. 

Žygio sumanytoja ir jo idėjinė vadovė Audra Avižaitė paaiškino, ką reiškia šeši juodai balti vėliavą sudarantys stačiakampiai. Kiekvienas jų (penki) skirtas Neringos gyvenvietėms (Juodkrantei, Pervalkai, Preilai, Purvynei ir Nidai), o vienas baltas stačiakampis – jau išnykusiems (kadaise smėlio užpustytiems) kaimams. Audra Palūšės bendruomenei taip pat atvežė dovanų – Nidos vėtrungę. Ji, kaip savotiškas laivo (kurėno), visos šeimos pasas, naudojama nuo 1844 m. Kiekvienam žvejų laivui tais laikais vėtrungės buvo privalomos, nes jose užšifruota visa informacija apie tą žvejo šeimą, kuriai priklauso laivas.

Ekspedicijos dalyviai pasakojo, kad kelionė buvo gausi įvairių netikėtų nuotykių. Pasisekė, kaip niekada, su oru. Nemunas ir Kuršių marios buvo ramios, kas nedažnai nutinka. Tačiau viename Nemuno vingyje, ten, kur jis yra jau pasienio upė tarp Lietuvos ir Karaliaučiaus srities, keturis irklentininkus užnešė į kairę upės pusę ir jie atsidūrė Rusijos teritorijoje. Laimei, pirmieji tai pastebėjo mūsų pasieniečiai, tad pažeidėjai atsipirko nedidelėmis baudomis. Jei būtų pirmiau suskubę rusai, keliautojus greičiausiai būtų sulaikę iki 10 dienų (taip jie įprastai daro) ir baudos didesnės būtų buvę. Kai upė skiria dvi valstybes, siena eina upės viduriu, Jį pažeidus, iškart atsiduri kitos šalies teritorijoje.

Žygiai vandens keliais iš Palūšės į Nidą prasidėjo 2011 m. (jų buvo keli). Plaukta irklinėmis valtimis. 540 km kelionė irklentėmis – pirmoji.

Autoriaus nuotr.