Dauguma žmonių nori gražaus ir tobulo pasaulio taikoje ir meilėje. Išsako šias mintis patys sau, drąsiai ir viešai jas pasikleidžia, bet tuo viskas ir pasibaigia. Realybėje labai sudėtinga tai pasiekti, nes lyg ir norime pakeisti pasaulį, bet suvokiame, jog esame per maži ir tuoj pat nuleidžiame rankas. O tereikia tiek nedaug – nei lašelio energijos nebeatiduoti griaunančioms mintims ir jėgoms. Kai sakome, kad norime taikos, bet aukojame laiką, mintis, daiktus ir lėšas kovai, mes tepalaikome tą kovą nesuvokdami – maitiname ją savo energija ir neleidžiame išsikvėpti. Kovą palaikome – kovą ir gauname, kad ir kokiais skambiais žodžiais tai bevadintume. Ar mes kovojame su kažkieno išgalvotais priešais, ar kovojame su ligomis – tas pats. Ir tai atsispindi mūsų gyvenimuose: šeimų, bendruomenių, miestų, šalių ir visos planetos. O jeigu pabandyti kurti? Kurti šiandieną, rytdieną, santykius, šeimą ir grožį savo aplinkoje. Nustebsite, kokių stebuklais apdovanos dosnioji Visata te pakeitus kovą į kūrybą. 

Grožio kūrimui pasišventę šio vasaros savaitgalio pašnekovai – Bronytė ir Romas PALEVIČIAI iš Vaišniūnų.

Vaišniūnų glėbyje

Dringio ežero pakrantėje, gerokai atokiau nuo kelio ir prašalaičių akių, snaudžia sodyba. Kodėl snaudžia? Tik privažiavus prie vartų pasitinka jauki tyla ir užlieja ramybė. Netrukus pasirodo ir tokie pat žmonės: lėtai, ramiai, bet užtikrintai judantys, gilaus žvilgsnio ir draugiškos laikysenos. Tai Bronytė ir Romas. Vadinu juos taip, kaip vadina visi draugai ir pažįstami, nes jie taip paprašė. 

Galėtum pagalvoti, kad šeima gyvena čia šimtus metų, bet ne… „Sugalvoję turėti sodybą, rinkomės iš kelių variantų. 2006 m. nusipirkome šį žemės sklypą, o tada prasidėjo statybos. Iš pradžių glaudėmės vagonėlyje, kol vyko darbai ir jų priežiūra. Dabar štai gyvename ir atrodo, kad taip ir buvo“, – sako Romas.

Palevičiai – vilniečiai, kurių šaknys siekia Utenos kraštą. Romo mama – žemaitė, o tėtis – aukštaitis, o juos abu likimas suvedė Sibiro platybėse, tremtyje. Ten ir gimė Romas, vėliau su tėvais atsikėlęs į Uteną. Bronytė gimusi ir augusi Utenoje. Mokslai abu jaunus žmones išviliojo į didžiuosius miestus. Sukūrę šeimą neturkus jiedu susilaukė dviejų sūnų ir leido gyvenimui tekėti ramia vaga: diena po dienos kuriant, tobulinant savo pasaulėlį.

Savitas gyvenimo būdas

Jeigu jūs tikitės išgirsti apie gamtos vaikus, basomis lakstančius po šaltą žemę, noriu jus nuvilti. Šie žmones, turi savitą santykį su supančia aplinka. „Nors gimiau ir augau mieste, esu buvusi kaime, turėjau supratimą apie kaimo darbus. Tačiau manęs tai niekada nežavėjo, nors… anksčiau Vilniuje turėjome sodą. Gamtos grožį suvokiu savaip. Man gyvenime reikia komforto, aš gūdaus kaimo sąlygomis gyventi negaliu ir nenoriu. Ir man ežeras ar jūra nėra svarbūs. Vyras kiek kitoks. Būtent todėl jis daugiau laiko leidžia čia, Vaišniūnuose, o aš Vilniuje. Žiemos metą visai nemėgstu čia būti, o jis būna sodyboje. Tačiau man labai patinka pasivaikščioti miške, grybauti ir uogauti. Į sodybą niekada nesivežu darbų, nes mėgaujuosi aplinka, pailsiu, o visas kūrybinis procesas vyksta mieste“, – sako Bronytė – nuostabių, vienetinių papuošalų kūrėja. 

Viena diena apvertė gyvenimą

Chemijos inžinerija ir grožis matyt nelabai dera. Bet taip jau nutinka žmonių gyvenime, kurie dažnai vienaip ar kitaip susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, pasirenka gyvenime pagrindine veiklą tą, kuri jų visai „neveža“. Taip nutiko ir Bronytei, kuri pagal įgytą specialybę dirbti nedirbo visą likusį gyvenimą. Ji leido sau ieškoti savęs. Ir vieną dieną, netikėtai sau pačiai, surado. Moteris surado save papuošalų kūryboje. Užsirašiusi į kelių dienų kursus, ji jau netrukus pajuto, jog viduje tarsi ištryško šaltinis. Pirmuosius savo rankomis sukurtus papuošalus penkiasdešimtmečių progomis padovanojo draugėms, juos dėvinčius iki šiol. „Aš net ir dabar pati stebiuosi, kaip tokius sudėtingus, tada tik pradėjusi kurti, padariau“, – šypsosi Bronytė.

Per aštuoniolika kūrybos metų išskirtiniais moters papuošalais pasidabinę šimtai moterų ir tikrai nerasite dviejų vienodų papuošalų. Originalūs ir sintetiniai akmenys, oda, japoniškas biseris, organza bei kitos medžiagos – tai, kas moters rankose virsta šedevrais, padedančiais atskleisti kitų moterų nepaprastumą, moteriškumą ir originalumą. 

Bronytė ir džiaugiasi savo kūriniais, ir kartu lyg teisinasi, jog šis jo pomėgis nėra tai, iš ko ji galėtų išgyventi. „Džiaugiuosi, kad vyras man leidžia žaisti šį žaidimą“, – sako kūrėja. O tuo pat metu Romas paantrina, kad jam labai smagu, jog jo moteris turi mėgstamą veiklą, kuria ji tiesiog gyvena ir jam tikrai nerūpi, jog tenka skirti lėšų. Jis džiaugiasi, kad gali ją džiuginti. 

„Būna, kad ryte atsikeliu ir dar su pižama lekiu žemyn, prie darbo stalo ir net negėrusi ir nevalgiusi sėdu prie darbo. Jei aš susapnavau ar naktį sugalvojau kažkokį derinį, turiu būtinai tai padaryti. Valandų valandas prasėdžiu, kol kas nors neišjudina“, – prasitaria kūrėja. 

Moters grožio pajautimas ir kruopštumas tikrai įgimtas, nors ji pati nenori pripažinti, apie tai byloja ne tik sukurti papuošalai, bet ir jaukūs namai, mielai išpieštos namo langinės, pačios pasiūti baltiški drabužiai… Gal tai ir nėra grandioziniai projektai, bet tai, ką ir kaip daro Bronytė – aukštesniųjų jėgų dovana. 

Parodos pristatymo renginys

Parėjusį pirmadienį Ignalinos viešojoje bibliotekoje Laima Andrijauskienė pradžiugino lankytojus Bronytės papuošalų parodos pristatymo renginiu. Pateikti darbai, smagiai pasikalbėta apie kūrybą, meną ir meilę, apie visa, kas padeda žmogui kurti harmoniją aplink save ir leisti jai sklisti tolyn. Visas būrys moters draugių ir papuošalų vertintojų tądien buvo drauge. Smagiai nuskambėjo nuolatinės jos papuošalų pirkėjos Daivos pastebėjimas: „Kokį Bronytės papuošalą beišsirinktum, jis tiesiog prilimpa“. 

Bronytės papuošalų paroda vyks iki liepos 30 d. Lankykitės, mėgaukitės, rinkitės! 

Autorės ir L. Kovalevskienės nuotr.