Kuo geriau gyvena tauta, tuo daugiau problemų iškyla. Norim visko daug ir galim visko daug, bet kai reikia po savęs susirinkti atliekas – prasideda pykčiai ir rietenos. Gan skausminga ir daugeliui iki kaulo įsiėdusi atliekų tvarkymo problema visuose etapuose: pradedant apsipirkimu parduotuvėje, atliekų išnešimu iš namų – nuo kur ima „kapsėti“ pinigėliai – iki galutinio atliekų utilizavimo. Tarkim, pirkdami televizorių žmonės jau iškart sumoka ir už jo utilizavimą (į kainą viskas įskaičiuota), o štai įsigyjant skalbimo skysčio, pieno ar mėsos, visada reikia prisiminti, kad visos pakuotės nuo šių gaminių neišnyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Nors ne. Veikiant naujai atliekų utilizavimo paslaugai, būtent taip ir vyksta – po ilgo proceso tos atliekos tikrai išnyksta dūmais, žinoma, už tam tikrą mokestį. Kad ir kaip ten būtų, visas mūsų visų atliekas turi kažkas surinkti ir jas maksimaliai teisingai sutvarkyti. Atrodo tereikia įsisąmoninti vieną vienintelę taisyklę, deja, pasirodo didžiajai daliai žmonių, o dar ir politikų, lengviau suvokti menamo keliavimo į kosmosą aplinkybes nei atliekų tvarkymo sistemą. 

Neįprasta ekskursija 

Nors valdininkai labiau vertina nemokamas keliones su vaišėmis ir karštu vynu, kartais tenka nusileisti ant žemės ir pakeliauti po sąvartyną, o tiksliau – po Utenos regiono nepavojingų atliekų sąvartyną, kurį eksploatuoja Utenos regiono atliekų tvarkymo centras (URATC). Taip, išgirdote teisingai. Meras Laimutis Ragaišis savivaldybės tarybos nariams ir savivaldybės administracijos atstovams suorganizavo kelionę į URATC, kurioje visus lydėjo vicemeras Vaidotas Židanavičius. Oficialus vizito tikslas – (pagaliau – autor. past.) vietoje susipažinti su šios įmonės veikla, kurią apima komunalinių ir gamybinių atliekų tvarkymas, didelių gabaritų atliekų saugojimo aikštelių ir daiktų mainų stotelių „Dalinkimės“ priežiūra. 

Į kelionę vyko ir Ignalinos TV komanda, tad rajono gyventojai jau rudenį galės taip pat leistis į virtualią kelionę po URATC. 

Šio centro direktorius Ramūnas Juodėnas ir sąvartyno eksploatacijos vadovas Dalius Veršelis aprodė įmonės teritoriją, atliekų priėmimo ir rūšiavimo zoną, gamybines patalpas bei įrenginius, statomus naujus maisto atliekų rūšiavimo korpusą, papasakojo apie veiklą. 

Mišrių atliekų kelias

D. Veršelis išskaičiavo iš viso Utenos regiono suvažiuojančių atliekų „kokteilio“ sudėtį ir galimybes. „Mišrių komunalinių atliekų per metus visoje apskrityje susidaro 27 tūkst. tonų. Tos atliekos keliauja į mechaninio apdorojimo įrenginius mūsų sąvartyne, esančiame Mockėnų kaime, Utenos r. Neapdorotų atliekų šalinti negalima ir rūšiavimo metu atrenkamos biologiškai skaidžios atliekos. Iš vis srauto tokių atliekų yra apie 40 proc. Vis tai, kas suyra, patalpinama į tunelius, laistoma ir išgaunamos dujos, gaminama bioenergija, – pasakoja R. Juodėnas. – Biologiškai skaidrias atliekas mes naudojame sąvartyno perdengimui, kas ketvirtį atliekame tyrimus. Šių atliekų tvarkymas svarbus dėl CO2 emisijų ir šiltnamio efekto vengimo.“

Pasak URATC vadovo, 3–4 proc. atrūšiuojama antrinių žaliavų, kurios nepatenka į užstatų sistemą (apie atskirą antrinių atliekų surikimą „varpeliuose“ nekalbama – autor. past.). Iš mišraus srauto atrūšiuojama daug taros, pakuočių, popieriaus, kartono ir atiduodama perdirbėjams. Po rūšiavimo liekanti dalis – degiosios atliekos.

„Jei turime galimybę kitas atliekas šalinti po rūšiavimo, tai degiųjų atliekų šalinti negalima. Jos turi būti panaudotos energijai gauti. Atliekų tvarkymo įstatymas skelbia, kad atliekos, kurios netinka pakartotinam perdirbimui, bet tinkamos energijai išgauti, tai turi būti deginamos tam skirtuose įrenginiuose“, – svarsto R. Juodėnas.

Provincija „remia“ sostinę

URATC vadovas pastebėjo, kad dabar yra sukaupta galybė degiųjų atliekų, kurias privalu sudeginti, kogeneracinėse jėgainėse. „Dabar Lietuvoje fiziškai yra trys tokios jėgainės: Klaipėdoje (privataus kapitalo), Vilniuje ir Kaune – „Ignitis grupės“ projektai, kuriuose valstybė turi daugiu kaip 50 proc. akcijų. Vadovaujantis atliekų tvarkymo įstatymu, tų degiųjų atliekų, kaip ir bent kokių kitų atliekų, negalime sandėliuoti ilgiau kaip trejus metus“, – teigė R. Juodėnas. 

Jėgainėje iš biomasės pagaminta šiluma tiekiama į Vilniaus miesto centrinio šildymo sistemą. Tokiu būdu Utenos regionas prisideda prie tvaresnio sostinės aprūpinimo energija. Negana to, URATC dar turi ir sumokėti po 40 Eur už toną deginimui atvežtų atliekų bei patiria ir transportavimo išlaidų. Atliekų degintojai didina kainas, vežimo sąnaudos taip pat brangsta. Visa tai atsiliepia gyventojams, mokantiems už atliekų išvežimą. 

Diskriminacija dėl gyvenamosios vietos

URATC vadovo teigimu, bloga situacija yra todėl, kad degintojai turi savo patvirtintą kainą (tiek Vilniaus, tiek Kauno jėgainių) nepriklausomai nuo to, kur yra atliekų turėtojas. „Tarkim, Kaune kauniškiams atstumas yra nulinis, o mums – per 100 km. Tačiau mes deginimo mokestį mokame visi vienodą. Dabartiniame Atliekų tvarkymo įstatymo projekte numatyta kad Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba reguliuos kainas visiems RATC ir degintojams. Ir blogai tai, kad degintojams numatoma tik viršutinė riba, bet nenumatytas solidarumo principas, – svarsto R. Juodėnas. – Tarkim, pačiame Utenos regione surenkant atliekas, veikia solidarumo principas, todėl uteniškiai mums atvežę mišrias komunalines atliekas moka brangiausiai, o visaginiečiai – pigiausiai. Tokiu būdu kompensuojami transportavimo kaštai. Dabar solidarumo principas degiųjų atliekų tvarkymo įstatyme neatsispindi, bet aš tikiuosi bus pakeitimų. Dabar gaunasi taip, kad trijų RATC (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) paslaugų gavėjams sąlygos yra išskirtinės, o likusieji septyni (Utenos taip pat) turi patirti diskriminavimą dėl atstumo“.

Protingai tvarkomos atliekos – pilnesnė piniginė

URATC sąvartyno eksploatacijos vadovas Dalius Veršelis teigia, kad rūšiuodami mažiname degiųjų atliekų kiekį. Kuo daugiau išrūšiuojama antrinių žaliavų ir kuo mažiau jos užterštos, tuo mažiau reikia deginti. Tarkim, tvarkingai rūšiuojant popierių, jį galima perdirbti, o kai jis sumetamas į bendrą konteinerį su kitomis atliekomis, kur jis išsiriebaluoja ar sudrėksta, tampa tik deginimui skirta atlieka. 

„Keltuvas visas atliekas paduoda į atliekų padavimo transporterį, kur atliekos rūšiuojamos. Žinoma, geriausias rūšiavimas yra atliekų susidarymo vietoje, jeigu mes viską metame į bendrą šiukšliadėžę, tada vargstame visi. Žmogus išmetė į konteinerį šiukšles ir prasidėjo kaina… surinkimas, transportavimas iki RATC, išrūšiavimas, sufasavimas, saugojimas ir vėl transportavimas deginti, deginimas. Jeigu neišmetei, rūpesčio nėra. Išmetei, yra rūpestis, už kurį moki. O mokestį įtakoja daugelis dalykų: kuro kaina, darbo užmokesčiai darbuotojams. Kita vertus, neatsakingas rūšiavimas pridaro ir nuostolių. Įmesta lentelė su styrančiu vinimi į mišrias atliekas sugadino transporterį, kurio remontas kainavo 2 tūkst. Eur ir dar papildomai įrangos prastova už vieną valandą po 160 Eur. Štai ir visa matematika“, – patikino sąvartyno vadovas. – Antrinės žaliavos turi šiokią tokią vertę, jos perdirbamos. Teisingas rūšiavimas ženkliai mažina atliekų svorį. O štai obuolių ir kitų vaisių metimas į konteinerį – beprasmiai pinigai. Kiekvieną rudenį plaukia upės skysčio, kuris susidaro čia iš viso regiono vežant obuolius. Žmonės nesupranta, kad obuoliai turi įtakos atliekų kainai, nes daug sveria. Kol jie transportuojami iki URATC, virsta tik svoriu, nes tapę skysčiu susigeria į kitas atliekas ir tada atrodo, jog tenka mokėti kone už orą.“

D. Veršelis pasakojo, kad bioskaidi atliekų dalis važiuoja į biologinių atliekų apdorojimą, iš kur gaunamos dujos, iš dujų šiluma ir elektros energija. „Elektros energiją ir šilumą naudojame gamybai savo reikmėms. Šiandien kietas graužtukas ir bulvių lupenos pagamina dujas ir elektros energiją, – nustebino pašnekovas. – Rūpesčiai ir dėl plastiko. Tas pats plastikas, maišeliai. Jei jie būtų rūšiuojami tvarkingai, būtų tinkami perdirbti. Bet pabuvę su bendromis atliekomis įgyja amoniako kvapą. Perdirbus tas kvapas niekur neišnyksta, todėl gauto lyg ir naujo produkto panaudojimas taip pat būna ribotas. Tekstilė taip pat rūšiuojama (kai kuriuose miestuose yra konteineriai). Tačiau patekusi į bendrą atliekų srautą ji tampa 20 proc. sunkesnė nei sausa. Tai vėl yra kaina. Viskas, kas lieka po mišrių atliekų išrūšiavimo, presuojama ir keliauja į saugyklą.“

Griežtai saugoma aplinka 

D. Veršelio teigimu, jau sukaupti didžiuliai kiekiai atliekų, kurių neįmanoma perdirbti ar palaidoti, todėl jos dabar bus transportuojamos deginti. „Vieta, kur sandėliuojamos ar laidojamos atliekos, nėra tiesiog žemės sklypas. Tai lyg savotiškas konteineris, kurio dugnas yra keliais sluoksniais išklotas specialiomis medžiagomis, idant jokios iš atliekų išsiskiriančios medžiagos nepatektų į aplinką, – sako sąvartyno D. Veršelis. – Tarkim, šiferis, turintis asbesto, laidojamas čia pat, atitinkamai jį sutvarkius. Ploto, kur jis sandėliuojamas dugnas išklotas dviem sluoksniais specialia medžiaga ir užpildyta specialiu mišiniu, panašiu į kempinę, kuris nuo drėgmės plečiasi lyg sandarinimo putos. Jei šiferio laužymo metu būtų pradurta danga, ta medžiaga iškart imtų plėstis, užsandarindama trūkimo vietą. Sandėliuojamas šiferis laužomas, maišomas su perdengimo sluoksniu ir laistomas.“ 

Kad nebūtų užauginti neaprėpiami plotai šimtmečiais neirstančių atliekų pylimai, privalu jas šalinti. O tai galima padaryti tik jas deginant specialiose katilinėse itin aukštoje temperatūroje keliais etapais, kad į aplinką patektų kuo nereikalingų medžiagų. O kiekvieno piliečio asmeninis indėlis – atsakingas vartojimas ir protingas rūšiavimas. 

Naujas projektas

Šiuo metu yra vykdomas projektas, kurio metu iš uždaryto sąvartyno kaupo jau tiesiamas dujotiekis iki koogeneracinės jėgainės, taip kaupe susikaupusios biodujos bus panaudojamos energijai išgauti. Taip pat nuo 2024 m. čia bus pradėtos tvarkyti atskirai surenkamos maisto/virtuvės atliekos, tam tikslui yra rekonstruojama dalis biologinio apdorojimo įrenginių ir statoma nauja rūšiavimo linija. Planuojama, kad įgyvendinus projektą Utenos regione, bus sukurti 3800 tonų per metus rūšiuojamuoju būdu iš gyventojų surenkamų maisto ir virtuvės atliekų apdorojimo pajėgumai. Iš apdorotų šios rūšies atliekų taip pat bus išgaunamos biodujos, šilumos ir elektros energija bei gaminamas kompostas.

Ignaliniečiai nustebino ne tik uteniškius

Keliaujant po URATC teritoriją, liejantis kalboms ir klausimams, tikrai nustebino kai kurių tarybos narių reakcija. Pasirodo, mūsų politikai, kone dešimtmečiais jau bevadovaujantys rajonui (priima sprendimus), net nežino, kad pačioje Ignalinoje yra trys (netrukus dar bus ir ketvirta Didžiasalyje) URATC aikštelės: viena biologiškai skaidžių medžiagų, iš kurių gaminamas kompostas, o kita – laikinojo atliekų saugojimo. Nežinojo mūsų politikai ir to, kad aikštelėje atliekų priėmimas kiekvienam gyventojui normuojamas, o atliekos turi būti tvarkingai išrūšiuotos. O pradžioje išgirdus apie organizuojamą ekskursiją – stebėjausi. 

Visuose sąvartynuose yra palapinė su užrašu ,,Dalinkimės“. Čia galima atvežti ir palikti vienam nereikalingus, o kitam galbūt dar ir labai naudingus daiktus. 

Kaip sakė R. Juodėnas, jau visai netrukus atsiras visose URATC aikštelėse ir svarstyklės, o dar vėliau galiam bus atvežti neribotą kiekį atliekų, tik už viršytą vienam asmeniui atliekų normą teks susimokėti. 

Susitikimo su URATC atstovais metu daug buvo kalbama apie žmonių požiūrį į atliekas, jų tvarkymą, apie rūšiavimo kultūrą, gyventojų elgesį atliekų surinkimo aikštelėse. 

Gyvenime nieko nėra nemokamo. Visas atliekas kažkas turi sutvarkyti, o tam reikia viso nepertraukiamai veikiančio sudėtingo mechanizmo, technologijų ir, žinoma, darbuotojų, ganančių atlygį ir mokančių mokesčius. Už visa tai mes, vartotojai, turime susimokėti. Be jokios abejonės, jūs galite prieštarauti, o kodėl gi mes turime išlaikyti dar ir VERTo (Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba) kolektyvą, kuriame yra per 100 darbuotojų, kurie nelabai aišku, ką ir veikia. Čia klausimas – filosofinis, kaip ir neturintis atsakymo. Tiesiog… 

L. Kovalevskienės nuotr.