Maždaug už trijų kilometrų nuo Palūšės, netoli Balčio ežero, tarp miškų yra senas Pabalčio kaimas. Jame dominuoja Mačiulių giminė, savo pradžią pradėjusi nuo 1819 m., kai Palūšės bažnyčioje susituokė Laurynas Mačiulis ir Kristina Matkevičiūtė. Kaimas kadaise vadintas Bogomoliškiu, Mačiulių zastenku ir tik vėliau gavo dabartinį pavadinimą. Dabar Pabaltyje yra šešios sodybos, bet jos gyvos tik vasarą, žiemą ištuštėja. Kaimo gyvastį palaiko Mačiuliai, paplitę ne tik po rajoną, Lietuvą, bet ir po pasaulį. Giminė puoselėja tradicijas susitikti, bendrauti, palaikyti vieni kitus. Rugpjūčio 13 d. jos atstovai vėl buvo susitikę savo kaime. Proga neeilinė, buvo pristatoma Jono Mačiulio knyga „Pabaltys“. Giminės atstovų šįkart susirinko (skaičiavo MI) 102 žmonės. Mačiulių giminėje daug žymių ir žinomų įvairių profesijų žmonių – nuo gydytojų ir muzikantų iki pirmųjų Lietuvoje kosmoso tyrinėtojų inžinierių. Apie Mačiulių giminės susitikimą šiandien skaitykite 3, 4 puslapyje, o čia interviu su Laurynu Mačiuliu, kuris kartu su draugais prieš dešimtmetį sukūrė ir su JAV pagalba paleido į orbitą pirmąjį Lietuvos dirbtinį palydovą.

– Kaip Jums pavyko iš Pabalčio pakilti net į kosmosą?

– Geros šaknys gerą derlių davė. Nors gimęs Vilniuje, įkvėpimo Pabaltyje sėmiausi. Čia mačiau pavyzdžių, kaip reikia sunkiai dirbant siekti rezultatų, užsibrėžtų tikslų. Pavyzdžiu man buvo mano seneliai. Negalėjau atsistebėti, kaip jie dirbo, plušėjo, stengėsi dėl savo vaikų, anūkų, visada laukė svečių. Man tai buvo moralinis įkvėpimas. O kūrybinis kilo, kai tėvai vasarai mane atveždavo į Pabaltį. Tuomet nebuvo dar kompiuterių, televizija nieko įdomaus nerodė, o ir senelis neleisdavo ilgai jos žiūrėti. Bet buvo miškas, gamta, kur galėjai „užkurti“ savo mintis, prisigalvoti įvairių užsiėmimų, kas ir formavo kūrybinį inžinierinį pašaukimą, kuris vėliau peraugo į gyvenimo kūrybinę techninę veiklą.

– Bet kosmosas nuo kasdienio Lietuvos gyvenimo, ypač kaimo, buvo tarsi kažkas tolima, nebūdinga. Kaip jis Jus prisiviliojo, sudomino?

– Technika, naujos technologijos mane visą laiką viliojo, o kaime pajusdavau tą dvasios ramybę ir supratimą, ko nori gyvenime. Nepatikėsite, bet pradžioje norėjau studijuoti socialinius mokslus, tačiau greitai supratau, kad tai ne mano pašaukimas, jog turėčiau eiti kitu keliu, sukti į inžinierinę aviaciją. Tokį sprendimą priėmiau vaikščiodamas štai šioje troboje (šypsodamasis rodo į senelių, tėvų namus – aut.). Kaimo aplinka leido giliai mąstyti ir klausti savęs, ko nori gyvenime siekti? Čia buvo visos galimybės žvelgti į dangų, tyrinėti jį.

– Kuo dabar užsiimate, kokius mokslo dirvonus ariate?

– Dabar esu Vilniaus TECH universiteto, Aviacijos instituto docentas, dėstytojas, bandau pats jaunimą įkvėpti tuo, ką darau. Tačiau pagrindinė veikla – mano įkurtoje įmonėje Astrolight, kurioje kuriame lazerinio ryšio technologijas palydovams.

– Esate vienas iš pirmojo lietuviško palydovo kūrėjų?

– Taip, tai buvo 2011 m. Vėlgi, sprendimas eiti inžinierinės aviacijos kėliu buvo priimtas čia, kaime, kai galutinai apsisprendžiau, ką gyvenime turėčiau veikti. Sudominau bendrakursį Vytenį savo idėja, užsidegėm sukurti kažką, ką galima būtų išsiųsti į kosmosą. Susibūrė bendraminčių bendruomenė, kad reikia kurti pirmąjį Lietuvos dirbtinį palydovą. Pats tuomet buvau dar studentas, tad mūsų grupės branduolį ir sudarė studentai, vėliau savo idėjom sudominom pramonininkus ir sukūrėm Lietuvai pirmąjį palydovą, kuris sėkmingai atliko savo misiją. Svarbiausia, tai nebuvo vienetinė akcija, kaip tuomet rašė žiniasklaida. Esą tas palydovas bus kaip šampano kamštis, iššaus ir viskas tuo baigsis. Įkūrėme bendrovę, gaminančią palydovus, dabar ji viena įmonių lyderių pasaulyje, kuri gamina mini palydovus. Pradžioje jie tilpo ant delno, dabar gaminame maždaug vidutinio šaldytuvo dydžio aparatus. Pradėjom kaip studentai, o šiuo metu įmonėje dirba jau 200 darbuotojų. Susikūrė daugiau įmonių, aš pats įkūriau antrą, tapome Europos kosmoso agentūros nariais. Lietuva šioje srityje yra viena pirmaujančių tarp naujųjų šalių.

– Ar palaikote ryšius su JAV NASA kosmoso agentūra?

– 2013 m. NASA atlikome stažuotę, ten buvo ta vieta, kus galutinai mus nuteikė kūrybiškai, moraliai, inžinieriškai eiti savo pasirinktu keliu. Ten mes gavome žinių, palaikymą, pritarimą mūsų idėjoms, tad sugrįžę iš Amerikos jas sėkmingai įgyvendiname.

– Daug Jūsų svajonių išsipildė, ar dar liko neįgyvendintų?

– Sako, jei nesvajosi – greitai pasensi. Turiu ambicingą tikslą – su dukra, kaip turistai, pakilti į kosmosą ir pasigrožėti Žeme ir viršaus…

– Bet tai labai brangiai kainuoja…

– Brangiai, bet technologijos pinga, tad tikiuosi ir šį tikslą pasiekti. Dar viena mintis. Kai turėsiu daugiau laiko, kai vaikai bus užauginti, norėčiau atlikti piligriminę kelionę Santjago de Compostelos keliu (arba Jokūbo 800 km ilgio keliu iš Prancūzijos į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje – aut.), kad apmąstyčiau savo kūrybinį kelią. Dar noriu nepamiršti Pabalčio, kad šaknys neišnyktų, palaikyti kaimo bendruomenės gyvastį.

– Ką gi, ačiū Jums už šį pokalbį ir sėkmės, savo svajones ir siekius paverčiant realybe. 

Nuotraukos autoriaus ir iš asmeninio Lauryno foto albumo