Suprasti, kad sparčiai keičiasi klimatas ir galėtume daryti palyginimus, dabar užtenka vieno žmogaus gyvenimo. Klimato kaita vyksta šiltėjimo linkme, nors nemažai mokslininkų teigia, kad artėjame prie eilinio ledynmečio. Na, o kol kas stebime tik šiltėjančius klimato reiškinius su daugybe karščio rekordų, kurių kasmet vis daugėja. Šiemet jų buvo užfiksuota net 11. Į klimato pokyčius pirmiausia reaguoja žemės ūkis, kuris mus maitina. Ateityje, kai bus pereita prie žemės ūkio kultūrų auginimo technologijų uždarose erdvėse, būsime mažiau priklausomi nuo klimato išdaigų. 

Mūsų mitybos poreikiams tenkinti labai svarbios yra grūdinės kultūros. Tai ir ženklios pajamos ūkininkams iš jų eksporto. Vyresnės kartos skaitytojai prisimena laikus, kai laukuose dominavo avižos, miežiai ir rugiai. Vėliau po truputį įsigalėjo vasariniai ir žieminiai kviečiai. Dabartiniais laikais dominuoja rapsai ir kviečiai, kurie derlingumu stipriai lenkia rugius. O jų plotai turi tendenciją mažėti. Ne tik, kad derlius nepalyginamai mažesnis, bet ir sąlygos normaliai fiziologiškai subręsti, pereinant visas augimo vystymosi fazes, darosi nepalankios. Kadangi rugiai yra žiemkenčiai, o mūsų žiemos neretai gana šiltos ir net pasitaiko besniegių žiemų, rugiai tampa rizikinga auginimui kultūra. Jiems teks po truputį judėti į šiaurę, kur dar žiemos normalios. O kas pakeis mūsų rugius, nes atsisakyti ruginės duonos, bent vyresnioji karta, nelabai linkusi, o dar tautinio kulinariniu paveldu laikoma „naminukė“, kurios gamybos įteisinimas kaimo turizmo sodybose Seime vis atidėliojimas, nors Vyriausybė jau yra pritarusi. Rugių plotus užima rapsai, ūkininkai pamėgo kukurūzus (prisimename, kaip juos, po apsilankymo Amerikoje, labai propagavo N. Chruščiovas), kurie jau auginami ir grūdams, ne tik silosui. 

Dar viena nedrąsiai ateinanti grūdinių kultūrų grupė – soros ir sorgai. Tai grynai pietų kraštų augalai,  kuriems reikia daug šilumos ir trumpos dienos. Gali kai kas ir nustebti, kad soros buvo Lietuvoje auginamos jau akmens amžiuje. Dabar Lietuvoje yra tik kelios dešimtys ūkininkų, keliuose šimtuose hektarų auginančių soras. Dar mažiau yra auginančių burnočius, kurie prieš keletą dešimtmečių buvo labai populiarinami, bet plačiau mūsų laukuose neįsitvirtino. Panašiai tuo metu įsigijęs sodybą Ažušilėje, eksperimentavau su burnočiais, soromis, šėryte (čiumiza), sorgais. Itin daug metų auginau čiumizą, nes grūdai buvo idealus lesalas putpelėms, o stiebai tiko triušiams ir ožkoms. Dabar, kai vasaros tapo dar šiltesnės ir nusitęsia vos ne per visą rugsėjį, toms minėtoms kultūroms, kaip trumpadienių platumų atstovėms, jų platesniam kultivavimui sąlygos tampa vis palankesnės. Man tiesiog darosi neramu gamtosauginiu bioįvairovės aspektu, kai laukai tampa rapsų monokultūra. Šiemet įdomumo dėlei pasėjau keletą sėklų iš parduodamų sorgo šluotų ir atskiri egzemplioriai išaugo iki 2 m aukščio (aukščiausias siekė 210 cm). Tuose kraštuose, kur jau kukurūzams per karšta ir trūksta drėgmės, vis dažniau pradedami auginti sorgai. Jiems mažiau reikia drėgmės, geriau atlaiko sausras. Tinka grūdai maistui, pašarams, bioetanolio gamybai. 

Sparčiai vykstant klimato kaitai, reikia operatyviai reaguoti į pokyčius, kokias kultūras kultivuoti prie kintančių sąlygų. Ir miškininkai susirūpinę, kad žaliaskarėms eglėms ir pušims mūsų klimatinėje juostoje netolimoje ateityje nebetiks sąlygos augti. Veisiant miškus, jau neberekomenduojama sodinti pušų ir eglių. Siūloma orientuotis į lapuočių medžių rūšis. Bet tai gali būti kito rašinio tema.

Autoriaus nuotr.