Tikroji poezija – visada įkvėpimų ir rašančio širdies kalba. Dar Ciceronas pasakęs, kad poetais gimstama, tarsi visiems laikams užbaigė diskusiją poetinio pašaukimo klausimais. Laikraščio skaitytojams visada įdomi kuriančio žmogaus asmenybė. Redakciją dažnai pasiekia skaitytojų prašymai plačiau rašyti apie Ignalinos krašto poetus, kalbėti garsiau apie savo krašto talentus. 

Literatų puslapio lydere eilę metų lieka didžiasalietė, nepralenkiama „jokiose kūrybinėse distancijose“ Liudgarda SAVICKAITĖ. Apie poeto dalią ir įkvėpimą kalbamės su 35-ių poezijos knygų autore.

Ruduo Jums ypatingo įkvėpimo metas?

Tikrai. Rudenį aplanko daugiau ryškių minčių, daugiau emocinio jaudulio ar sukrėtimo. Tai kūrybingiausias mano metų laikas. Dažnai nubundu naktimis ir keliuosi užrašyti gimusios eilėraščio eilutės, o jei palieku rytojui, ji išplaukia kažkur ir nesugrįžta.

Ar seniai negalite be poetinės saviraiškos?

Kiek save prisimenu, rašiau. Tik daugelį metų niekur nespausdinau. Pirmoji eilėraščių knygelė surinkta draugės pastangomis. Itin stiprų įkvėpimą dovanojo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, aštriai sužadinusi patriotinius jausmus. Daug poezijos skirta gimto Didžiasalio jaunimui, kovojusiam už Tėvynės laisvę. Kartais gimsta kritikos gaidelės eilėse, bet dažniausia keliauju jaunystės prisiminimų takais.

Įkvėpimas aplanko žiūrint koncertą per televizorių, skatant knygas. Stipriai įkvepia visa Maironio poezija. Jis lieka man vienu iš geriausių lietuvių literatūros klasikų.

Jūsų poezijoje daug energijos ir šviesos. Skaitant, rodos, kad Jūsų patirti gyvenimo sunkumai netapo dvasine našta, kuri slėgtų metais…

Turėjau stiprybės pakelti viską. Dešimtį metų gyvenau pragarą žemėje, bet neatsiklaupiau prieš blogį. Nutildavau, užsisklęsdavau savyje, su niekuo nesidalindama asmenine kančia. Nelengva buvo dėl tokio uždarumo. „Vidiniam degime nemokėjau daužyti durų kumščiais, o tik belsdavausi į jas“ – apie tokius mano charakterio ypatumus kalbėjo artimieji. 

Ką supratote pakėlusi gyvenimo negandas, ko jos išmokė?..

Pirmiausia, sutvirtino ir mobilizavo dvasines jėgas. Kiekvienam jaunuoliui, atsidūrusiam nesėkmėje, sakyčiau, kad negalima nerti į neviltį stačia galva. Reikia būtinai kitur nukreipti savo mintis. Didelis išsigelbėjimas literatūra. Skaitykite knygas. Jos daro stebuklus. Kaip ir malda. Niekada nebuvau davatka, bet visada tikėjau Kažkokia jėga, kuri saugo, globoja ir veda žmogų. Tėvų įskiepytas tikėjimas lydi mane per visą gyvenimą.

Utenoje dirbdama ekskursijų vadove, daug keliavau su turistų grupėmis. Dažnai grįždavome autobusu naktį, ir aš, mintyse giedojau šventas giesmes, meldžiausi, prašydama apsaugos. Trijose avarijose dužo stiklai, vienos metu kažkiek sužeidė, bet visur likau gyva. Visada tikėjau, jog ta nematoma jėga mane apsaugos.

Jūsų poezija lieka viena iš jaunatviškiausių mūsų rašančių gretose. Kaip pavyksta išsaugoti tokią dvasinę jaunystę?

Nežinau kodėl savo pirmąją meilę sapnuoju būtinai kiekvieną pavasarį. Kiekvienas pavasaris mane grąžina į jaunystės dienas. Nežinau kokie ryšiai jungia Visatoj mūsų sielas… Bet pasitaiko, kad galvoju apie Jį naktį, dieną, bet kur būdama ir bet ką veikdama. Su mokyklos laikų draugu lemtis išskyrė, bet nenusakomas ir stiprus dvasinis ryšys, net mirus jam, išliko. Sapnuose ir poezijoje mūsų jausmai bei dialogas tęsiasi. Tai jau amžinybės reikalas.

Ir tikras stebuklas, kad Aukščiausias man dovanojo ilgą žemės kelią. Seserys mirė anksti – viena 19-os, kita 53-jų metų. Kartais galvoju, kad gyvenu jau ne savo, o jų gyvenimus. Suprantama, dabar dėkoju Aukščiausiam už kūrybos dovaną, per kurią nepalieka poetinės įkvėpimo jėgos ir esu reikalinga skaitantiems mano poeziją. 

Autorė dėkoja už dialogą!

Autorės ir J. Baltakio nuotr.