Juk tikrai gražios miestuose stovinčios kalėdinės eglutės? Atrodo. Baigiasi mada statyti visokias metalines konstrukcijas, grįžtama prie gyvo medžio.

Bet štai kas įdomu: nėra protestuotųjų. Nėra stovinčių prie kokios nors įstaigos ar prie tų pačių eglučių egzaltuotų panelių ir tokių pat berniukų su plakatais „Ne Lietuvos miškų kirtimui“ arba, kaip reikėtų šiuo atveju, „Išsaugokime miestų žaliąjį rūbą“. 

Mat kalėdinės eglės daugiausia suaukotos miestiečių, prie kurių namų augantys medžiai paseno ir galėjo ant stogo užvirsti. 

O juk galėtų, kaip mėgsta rašyti kai kurie portalai, ypač tas, Lietuvos nutautinimo, piktintis, kad kertami „šimtamečiai medžiai“. 

Nors, pagalvojus, kas tam jaunimėliui, rašančiam straipsnius apie vienkartinę planetą ir jos išsaugojimą, nėra būdinga, tai būtent šimtamečius medžius ir reikia kirsti. Jeigu jie, žinoma, sulaukė tokio amžiaus. Ne visi tiek išgyvena, blindės, drebulės, beržai anksčiau nugriūna, jeigu jie gamtos mylėtojų saugomi. 

Ne veltui paprastai nelaukiama, kol, sakysim, beržas tiek išgyvens. Kai laukiama, neretai nutinka taip, kaip po stipresnio vėjo pūstelėjimo matėme Ignalinoje: nulūžęs beržas užgriūna ant namo. Ko gero, šeimininkai net gėrėjosi gražiu medžiu, ko gero, susiruošus jį pjauti, ir Ignalinoje būtų atsiradę protestuotųjų.

Kartą skaičiau viename socialinės kanalizacijos tinkle, kad kažkur prie Ignalinos kertamas miškas. Komentaras buvo: reikia eiti protestuoti. Nesidomint, kodėl kertama, iš karto – eiti protestuoti.

Kovos už Lietuvos miškų išsaugojimą pradžia siejama su planais plėsti Pabradės poligoną ir įrengti dar bent porą, o tam būtų tekę iškirsti ne dešimtį ir ne šimtą hektarų miško. Sutapimas?

Tiesa, vienas iš šio judėjimo organizatorių pasakojo, kad jam pasiryžimas kovoti „už gamtą“, kai jis atvažiavo į savo sodybą Labanoro girioje pailsėti ir ryte buvo pažadintas benzopjūklų gausmo: šalia jo sodybos kirto mišką!

Tegul šis pasakojimas lieka legenda, nors jis irgi gana gražiai apibūdina priežastis, kodėl einama protestuoti. Bet viena galima tvirtai pasakyti: kovotojai prieš miškų kirtimus, savo veiksmus aiškindami tuo, esą medienos Lietuvoje iškertama daugiau. negu jos priauga, klysta – arba sąmoningai meluoja.

O faktai tokie. Lietuvoje medienos iš miško paimama 30 proc. mažiau, negu jos priauga. Kitaip tariant, kasmet miškuose paliekama trečdalis medienos prieaugio – ateities kartoms. O miškų ploto Lietuvoje dabar, beje, dvigubai daugiau, negu buvo tarpukariu.

Miškų inventorizacijos duomenys rodo, kad per 21 pastaruosius metus miško žemės medynų plotas Lietuvoje padidėjo 7,5 proc.

Bet kam tai įdomu, tie faktai? Užtenka keleto rėksnių, kuriems „respublikinė“ žiniasklaida mielai suteikia tribūną, ir visi supranta, kad reikia gelbėti Lietuvos miškus. Ypač tuos, kurie prie tavo namo ar sodybos.

Beje, girdėjote, kad „Maxima“ pradėjo akciją, norėdama šelpti kažkokią nevyriausybinę organizaciją, kovojančią už miškų išsaugojimą. Skelbiama, kad dabar, dėdamas į taromatą kokią skardinę, galėsi savo centukus paaukoti organizacijai „Sengirės fondas“, kuri nori atkurti Lietuvoje sengires. 

Kad miškai atrodytų kaip kryžiuočių laikais. 

„Sengirės fondas“ skelbiasi jau nupirkęs pirmąjį šimtą hektarą miško. Žinoma, ne jaunuolyno, kurį dar reikėtų prižiūrėti. Arba neprižiūrėti, kaip kad senovės lietuviai darydavo. Ne, tam fondui duok brandų mišką. Kitaip nesulauksi, kol jis sengire pavirs, tik anūkai tai gali pamatyti, o kovotojams šiandien reikia pamatyti, už ką jie kovoja.

Kažin, ar bent vienas tos nevyriausybinės, taigi išlaikomos valstybės, narys yra matęs sengirę? Aš mačiau, Vakarų Sibire, ir nė vienam nelinkiu sulaukti tokių laikų, kai Lietuvoje į mišką kojos nebegalėsi įkelti – o būtent tokios yra sengirės…

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, kalbos, esą Lietuvai nereikia jokių naujų poligonų, ir apskritai svarbiausia – saugoti miškus, šiek tiek aprimo. Nepasijuoksi dabar – „ką, rusai puola“? Bet naudingi idiotai, arba tiesiog profesionalūs protestuotojai, einantys į visus mitingus, kad tik būtų „prieš valdžią“, sumaniai sukurstyti atitinkamų piliečių (ar ne piliečių), niekur nedingo, dabar net dėl atskirų medžių protestuoja.

Gaila, kad tie medžiai jiems ant galvų neužvirsta.

Gal ir man, sakau, kokį miškų gelbėjimo fondą įkūrus? Prie pensijos prisidurčiau.