O jūs prieš? Jūs nesutinkate, kad žmonijos istorijoje tvariausiai gyveno kanibalai? Juk jie viską sunaudodavo: mėsą – virtą arba keptą, kokius nors šlaunikaulius – kaip kuoką, naudojamą išėjus apsirūpinti nauju patiekalu. 

Tiesa, kanibalai apie tai nešnekėdavo, jie net sąvokos tokios nežinojo (ir gyveno sau), bet tai nesumenkina jų indėlio į tvarumo istoriją.

Tvarumas buvo mėgstamiausia visų radijų bei televizorių tema. Sakau „buvo“, nes dabar, prieš Šv. Kalėdas, apie tvarumą nekalbama. Na, beveik, nebent jeigu lieka kokia laisva minutė tarp reklamų, kurių pagrindinė tema – dovanos. 

Pirkti Lietuvos radijų ir televizijų klientai privalo daug ir visko. Teisingiau būtų pasakyti: visokio šlamšto, bet ką čia smulkintis. Pirkti, ir viskas.

Dovanas reikia dovanoti visiems: vaikams, tėvams, giminėms, draugams. Juk kalėdos (mažąja ir be santrumpos „Šv“.). Tai anksčiau, gūdžiu sovietmečiu, dovanos buvo tik vaikams skiriamos. 

Beje, dar anksčiau, tarpukariu, irgi panašiai būdavo: Šv. Kalėdos – šventė vaikams. Na, nebent viršininkas pavaldinius žąsimi pamalonindavo, bet tai ne visada ir ne visur.

Dabar apdovanoti reikia visus. Kadangi proto niekas niekam dovanoti negali, čia jau kiek turi, tiek turi, tai pirkti reikia tai, ką reklamuoja radijai ir televizoriai. Girdi, perkam, taigi televizorius sakė.

Reklamuojasi visi, bet šiemet pirmą kartą išgirdau besireklamuojant vaistinę. Girdi, pirkit papildus, geriausia dovana, ir taip toliau. 

Kažkodėl iki šiol maniau, kad papildai – tai beveik vaistai, jei jų tau nereikia, arba, ne geriau, jeigu perdozuosi… žodžiu, geriau nerizikuoti ir sveikatos sau negadinti. Pasirodo – ne, parduoti galima viską.

Dovaną nupirkti negana, ją dar reikia gražiai įpakuoti. Čia irgi reklama jums pasakys, kokias „medžiagas“, kitaip tariant, popierių ir kaspinėlį pirkti, nes meniškai įpakuotas daiktas – geriausia dovana.

Ar teko matyti, kaip vaikučiai džiaugiasi gražiu dovanos įpakavimu? Aš mačiau priešingą vaizdą: kaip vaikas pyksta, kad dovana taip suvyniota, kol visus popierius nuplėši – nagus gali nusilaužyti.

Apie tvarumą čia kalbėti turbūt nereikia. Po švenčių apie tai pakalbėsime. O kol kas – kaip ne kartą girdėjau: šventė galvoje, šventė dar kažkurioje vietoje…

Tiesa, šiemet dar vieną dalyką išgirdau pirmą kartą – ogi tokį palinkėjimą: „Laimingų pigių kalėdų“. Galima būtų dėti tašką, nes įdomesnį palinkėjimą (nesakysiu – idiotiškesnį, nenorėdamas ko nors, kuriam tai tinka, įžeisti) sugalvoti sunku.

Rodos, tokios galimybės žurnaliūgoms pasijuokti iš visuotinio pirkimo manijos, galų gale, apie tą patį tvarumą pakalbėti, juk nemaža dalis dovanų, nekalbant jau apie įpakavimus, keliauja į sąvartyną. Bet ne, visuotinė tema – kiek ketinate išleisti dovanoms, kuo pamaloninsite draugus ir pažįstamus.

Praeis šventės – žurnaliūgos žarstys patarimus apie tai, kaip atsikratyti netinkančių (nepatinkančių) dovanų, Ką čia patarinėti, egzistuoja viena taisyklė: kas jums nepatiko, kitais metai padovanosite. Tik neužmirškite užsirašyti, ką iš ko gavote, kad neišeitų konfūzas. Taip įnešite savo indėlį į tvarumą. Tiesa, prekybininkus nuskriausite, bet tai ne jūsų reikalas. Ne jums jūsų sukrautus jų milijardus skaičiuoti.

Tai tiek būtų apie tvarumą Šv. Kalėdų proga.

Beje, dar pora žodžių apie tai, kokią neteisingą nuomonę mums kartais suformuoja radijas, televizija ir spauda, trumpai tariant, propaganda. Turbūt skaitėte vaikystėje apie taurius indėnus, jų vadą Vinetu. Tai štai, šie „taurūs“ žmonės, pagavę priešą, nesvarbu, tai buvo kitos genties atstovas ar baltasis, statydavo jį prie kankinimų stulpo, o tada jau „darbo“ imdavosi iš pradžių moterius ir vaikai, o paskui vyrai. Kol žmogelis gaudavo galą.

Kankintojais indėnais žavimasi, o kanibalais bjaurimasi, girdi, jie suvalgė kapitoną Kuką. O gal jie labai norėjo valgyti? Bet padarė tai tvariai.

Su Šv. Kalėdomis jus. Praeis šventės, vėl girdėsime daug gražaus apie tvarumą. Iki kitų švenčių.