Jeigu taip būtų paklausta prieš geroką pusšimtį metų, atsakymas būtų labai aiškus – niekada. Studijų laikais buvo aiškinama, kad tos gyvūnų rūšys, kurios kadaise išnyko, niekada iš naujo neatgims. Kaip pavyzdys – iš dabartinių roplių niekada neišsivystys buvusios gausios dinozaurų rūšys. Bet genetikos mokslas vystosi itin sparčiai. Kai buvo atrastas genų karpymo ir redagavimo CRISPR-Cas 9 metodas, prie kuriuo ženkliai prisidėjo ir lietuvių mokslininkas V. Šikšnys, kategoriškai teigti, kad niekada – jau negalima. Kai kurias išnykusias gyvių rūšis jau realiai įmanoma atkurti. Vien paukščių ir žinduolių per istorinį žmonijos laikotarpį išnyko atitinkamai apie 130 ir 100 rūšių. Seniai mane domino, kada bus atkurtas pirmas stuburinis gyvūnas, nes tam, atrodo, jau reikia tiek ,,nedaug“. 

Pirmiausia, reikia turėti tiksliai iššifruotą genomo seką iš išlikusių nesuirusių ląstelės branduolių, geriau būtų su išlikusiomis mitochondrijomis. Antra, mokėti karpyti-redaguoti genus, trečia, rasti surogatinę motiną, artimą išnykusiai rūšiai. Prieš kurį laikotarpį buvo skelbiama, kad jau beveik atkurtas mamutas ir tuoj jis apsigyvens šiaurinių platumų platybėse. Bet nieko panašaus neatsitiko. Tik dabar žiniasklaidoje pasirodė žinutės, kad firma ,,Colosal“, surinkusi tam 11 mln. svarų, tikisi pasauliui pirmą gyvą mamutą pristatyti 2026 m. Intensyviai mokslininkai dirba su dodo (dronto), išnaikinto prieš 300 m. ir gyvenusio Mauricijaus salyne, atkūrimu. Tai buvęs pats stambiausias karvelinių šeimos paukštis, svėręs 20–23 kg. Surinktą dodo genomą numatyta perkelti į genetiškai artimą rūšį – Nikobaro karvelį. Pagal pasirodančią informaciją, artimiausiais metais turėtų atgimti išmirusi dodo paukščio rūšis. 

Mane labai domina: jei pasisektų atkurti minėtas gyvūnų rūšis ar bus imtasi galimybių atkurti išnykusius didžiausius kada nors gyvenusius paukščius. Tai Madagaskare gyvenusį epiornį (aukštis 3,0–3,5 m, svoris – 250–450 kg), o taip pat ir N. Zelandijos moa, kuris buvo panašaus dydžio. Tiesa, moa gentyje buvo 9 rūšys, mažiausia – tik  kalakuto dydžio. Labai viliuosi, kad kada nors ateityje pavyks atkurti ir didžiausią sterblinių žinduolių plėšrūną – Tasmanijos vilką. Reikėtų priminti, kad yra pavykę atkurti laukinių galvijų ir arklių protėvius – taurus ir tarpanus. Bet jie atkurti, vykdant atranką iš primityvių naminių veislių ir nėra tiksli išnykusių minėtų gyvūnų kopija. 

Yra nemažai kritikos, kad atkūrinėti išnykusias gyvūnų rūšis – bergždžias darbas, nes jau yra pasikeitusios aplinkos sąlygos, veltui eikvojamos lėšos, kurias geriau skirti toms rūšims, kurioms gresia išnykimas ir pan. Vis dėlto, aš nekantriai laukiu pirmo atkurto kažkada išmirusio stuburinio gyvūno. Tai būtų neeilinis įvykis biologijoje.