VYRIŠKUMO SUTVIRTINIMAS

Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje, kol dar kaime buvo privati žemė ir privatūs ūkiai, vaikai nedykinėjo. Tai pastogėse tėvų specialiai sugriautas malkų rietuves reikėjo perkrauti, tai avis ganyti ar daržus ravėti. Visi pagal jėgas buvo užimti.

Vaikų įdarbinimo vasarą tradicija išsilaikė ir per kelerius pirmuosius metus, kai Palukščių kaimo valstiečiai buvo suvaryti į „Tarybinio spartuolio“ kolūkį. Kolūkiečiais tapo visi, kas gyvas. O kolūkiečiai privalo dirbti. Visi turėjo išdirbti darbadienių minimumą. Net paaugliai. Prie šieno, burokų ravėjimo. Tačiau jiems labiausiai prie širdies buvo mėšlavežis. Laukdavo jo.

Antrą kolūkių vasarą brigadininkas Trečiokas į darbą pakviečia ir mane devynmetį kolūkietį. Ateinu prie tremtinio Buroko kluono, kur įrengta arklidė. Žiūriu, stovi išrikiuota eilė vežimų. 

– Rinkis, kuris patinka. Dabar visi lygūs, nėra nei tavo, nei mano, – sako brigadininkas.

Lengva pasakyti: rinkis. Ką aš žinau, koks kurio arklio būdas. Tada, nors arkliai jau buvo laikomi bendrai arklidėje ir ganykloje, kiekvienas kolūkietis dar stengdavosi dirbti su buvusiu savuoju. Mūsų kumelės nematau. Prieinu prie tremtinio Čiurglio laisvo arklio. Šiek tiek augesnis Viršulis šaiposi. Girdi, palik man, nesuvaldysi. Galvoju, kaip bus, taip bus, bet pasirinkto arklio neatiduosiu…

Prasideda darbas. Vyrai arklidėje į vežimus mėšlą mėžia. Kai primėžia vežimą, išvažiuoja į kiemą. O toliau – jau vaikų darbas. Važnyčiojam arklius į lauką. Čia moterys atvežtą turtą dirvoje kapliais iš vežimų verčia ir krato. Paaugliam mėšlavežis – tikras vyriškumo įteisinimas. Važiuodamas laukan arba grįždamas tvartan, prasilenkei, nesukliuvai su kitu vežimu, tiesiai lauke nuvažiavai per dirvą, tu jau vyrų ir moterų pagirtas – arklį suvaldai. O jei dar atbulą vežimą, nekliūdamas vartų staktų, tvartan įstumi – jau tikras vyras.

Arklį pasirinkau, apsaugok Viešpatie! Niekam kelio neduoda. Į lauką nuvažiavau laimingai. O atgal!.. Vos tik atsistojau mėšluotose vežėčiose, pasileido tarsi kas jam papilvę svilintų. Apverčiu atvažiavusio pirmininko Grigo brikelę. Sustoju tik tvarto viduryje. Vos spėjo į šalis pasitraukti mėžėjai. Pirmininkas iškeikė rinktiniais slaviškais žodžiais, į sprandą kumščiu tvojo, botagu per nuogas kojas šokti pamokė… Siūlau Viršuliui: pasikeiskime. Nė už ką dabar nesutinka.

Šiaip taip atvargau pirmąją dieną. Antrąją – iš mamos nušvilpiu riekę duonos. Kai niekas nemato, sušeriu išsirinktajam bėriui, paglostau, į ausį pagiriu. Kiekvieną kartą, kol vyrai mėžia vežimą, paraunu dobilų ir iš saujos sušeriu. Pasidarė tarsi šilkinis. Kitų neprisileidžia. Jei kas arčiau, griebia dantimis už sprando. Dabar jau Viršulis stebisi, ką jam padariau. „Užkalbėjau“, – atšaunu. Netiki. Kas gi patikės tokia nesąmone?.. 

Visa tai niekis, palyginus su „žuvelių“ dalinimu. Nuo senų laikų saloje tokia mada – per mėšlavežį vieni kitus vandeniu laisto, atseit „žuvelėm“ vaišina. Neatsisakė jaunimas ir „Tarybinio spartuolio“ kolūkyje. Bernai merginom ir kibiro vandens nepagaili. Merginos irgi nesnaudžia – atsilygina. Ir vaikšto jaunimas šlapi nuo prakaito ir „žuvelių“. Kliūva ir vyresniems. Labiausiai tiems, kuriems jaunimo šėliojimai nepatinka.

O vaikams – laimė ir džiaugsmas! Ko tik neprisigalvoja? Iš vamzdžių vamzdelių visokiausių „sykaukų“ prisidaro, skardinių su vandeniu vežime prisistato, kad iš toliau vienas kitą aplietų. Jei jau kuriam kliūva, nelieka skolingas. Išverčia moterys vežimą, vaikėzas arkliui vadelėm per šonus, ir lekia salon stačias kalamaškoje, net dantys klega. Susitiks kitą ir traukia iš užančio „sykauką“. Susikryžiuoja vandens žaibai. Visi krūvoje, visiems linksma.

Per tą linksmumą vos ausų nepraradau. Nežinau, kas sugundė į „sykauką“ cheminio pieštuko, iš kurio rašalą darydavausi, šerdelės drožlių priskusti. Ir pataikyk tu man – pirmoji čiurkšlė strazdanų išmargintai Gražulytei, visų Gražuolyte pravardžiuojamai, teko. Balta bliuzelė mėlyna vaivorykšte  nusidažė. Ašarų fontanas pasipylė. Jos mama čiupo mane už ausies ir nutempė pas manąją. Būtų į žiuprą įsikibusi, bet mama avių žirklėmis buvo plikai nukirpusi. Rėkiu, bet moteriškė tempia. Vos ausies nenutraukė. Suprantama, mano spalvotas išradimas buvo atitinkamai užpatentuotas…

Gaila, mėšlavežis ir linksmybės greitai baigėsi. Vyrai aparė mėšlą pūdymuose ir jau atėjo laikais javapjūtei. Bet apie tai kitą kartą.