Daugelis praskrieja tą akimirką laike, šventinis nuovargis ir pirma metų diena tarsi pavagia duoklę istorijai. Sausio 1-osios rytą, po Naujų metų sutikimo, dažnas net krūpteli prisiminęs, kad tądien – Lietuvos vėliavos diena ir privalu atlikti pareigą tėvynei – iškelti Trispalvę. Privalu nepamiršti tokios ypatingos dienos. 

 Daugelyje rajono vietovių, tądien važiuojant kaimų vieškeliais ir keliukais, rasime pilietiškumą pamiršusius ar tiesiog pramigusius tautiečius. Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, kad Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, gyvenamųjų namų savininkams arba už gyvenamųjų namų eksploatavimo organizavimą atsakingiems asmenims nuo 10 iki 12 eurų ir baudą valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 10 iki 16 eurų. Už pakartotinus pažeidimus maksimali bauda siekia 30 eurų. Bet ar daugelį mūsų valstybės piliečių jaudina tokie nusižengimai?.. Vėliavos neiškėlimas sovietmečiu prilygo valstybės išdavimui, todėl atsakingos institucijos net negalvojo apie tolerancijos taikymą vienetiniams atvejams, kurių beveik ir nebuvo. Dabartiniam laike daugiausia tokių pažeidimų daro gyvenamųjų namų savininkai, situacijas aiškinantys šventiniu užmaršumu, nors yra ir atskirų asmenybių pilietinės pozicijos klausimas ar maišto formos. Seniai viešumoje  negirdime apie nubaustus dėl Valstybės vėliavos neiškėlimo, nors kasmet tokių suskaičiuojame per visą Lietuvą ne vieną dešimtį… Institucijų pozicija liberali, tolerancija tikrai beribė ir ne visada jau suprantama. Lietuvos piliečiai, kaip ir visose civilizuotose valstybėse, privalo gerbti savo Valstybės vėliavą – akcentuoja paklausti rajono gyventojai, skirtingai vertindami Sausio 1-osios šventės prasmę.

Globaliau žvelgiantys į istorijos vingius teigia, kad Vėliavos dienos pamiršimas – visų Lietuvos valdžių per 30 metų (nuo Sąjūdžio) totalus indiferentiškumas (nesidomėjimas, abejingumas) mūsų Tauta, Valstybės simboliais. Sektinas pavyzdys – pagarba savo valstybės vėliavai JAV, kuri visiems piliečiams ugdoma nuo mažų dienų.

Dauguma apklaustųjų ragina gerbti savo tautiškumą. Sausio 1-ąją, Vilniuje, Katedros aikštėje vyksta iškilminga ceremonija, vėliau, tarsi atkartojant 1919 m. pirmą Trispalvės iškėlimą, pakeičiama vėliava. Simbolišką, bet gražią tradiciją puoselėja pilietiški vilniečiai, kurie atvyksta į aikštę stebėti dienos renginių. Tautines tradicijas puoselėjantys istorikai siūlo kiekvienam lietuviui atrasti savo šventimo būdą, tą santykį su Vėliavos diena, tiek su pačia Lietuva. Tai gali būti istorinių filmų žiūrėjimas su šeima, pyrago kepimas ar dar kitokia šventės forma.

Bet visa tai – vis gražus žvelgimas ir kalbėjimas iš „Tolerancijos bokšto“, kurio nepateisintų, nesuprastų išėjusi disidentų karta, kaip ir mūsų visuomeninės apatijos vėliavai nesuprastų gyvybes už Nepriklausomybės įtvirtinimą mokėję mūsų protėviai.   

Sausio 1-ąją vėliavas lietuviai privalėtų iškelti ne tik prie namų, bet ir savo širdyse, kuomet globalaus pasaulio vikšrai itin traiško mažesnių valstybių indentitetą, lengvai užverčia mažų tautų nepriklausomybės kovų istorijos puslapius. Vėliavos iškėlimas nėra tik prievolė, tiems, kurie pažįsta Lietuvos istorijos vingius, tai – šventas gestas į protėvių atminimą, jų aukų pagerbimo ir įamžinimo forma.