Skip to content

Antanų miškų drama lieka gyva istorijoje

Parengė Sigita TELYČĖNAITĖ

Straipsnių ciklas „Ko verkia Antanų miškai“ pasirodė 2007 m., kada dar buvo gyvi dauguma politinių kalinių ir tremtinių. Iš tremties grįžęs didžiasalietis Mykolas Telyčėnas (Uosis), politinis kalinys Juozas Kėkštas, partizanų ryšininkė Genė Žalnieriūnaitė-Martinėnienė (Žibutė), tautodailininkė Ona Pivoriūnienė, poetė Liudgarda Savickaitė ypač išsamiai pasakojo apie mūsų krašto jaunimą pokario laikotarpyje, prisiminimais dalijosi visas būrelis partizanų rėmėjų, giminių ir bendraamžių. Tai buvo dėkingas susitikimų ir liaudies vakaronių periodas, atnešęs Rytų Lietuvai dvasinio pakilimo ir pilietinės brandos džiaugsmą.

Tegul nesupyksta visi tie, kurių pavardžių ir nuopelnų neįvardiju šiose eilutėse, bet tautinis atgimimas tais dešimtmečiais alsavo pilna krūtine ir viltingos ateities vizija neapleido žilagalvių patriotų. 

Mūsų kraštą savo įkvėptais darbais jau seniai puošia garsus skulptorius Juozapas Jakštas, be kurio ąžuolų kalbėjimo neįsivaizduojamas Mielagėnų kraštovaizdis, visa Rytų Lietuva gyvena su jo rymančiais pakelėse Rūpintojėliais, kryžiais, paminklais šventoriuose ir kapinėse. Minties keliu su Juozapo darbais keliaujama prie ypatingo kryžiaus, nebijančio nei lietaus ar speigo, nei piktadario kirvio… Tokiose vietose kurdamas skulptorius visada jautė nenusakomą įkvėpimą ir atsakomybę. Pasak Juozapo, ką reiškia pralietas brolių lietuvių kraujas už Tėvynę, kokia mūsų tautos laisvės kaina?.. – jam suprantama ir išjausta iki širdies gelmių. Antanų miškuos iškeltas metalinis kryžius – partizanų kančios ir aukos simbolis, šūkis amžinybei, kuriame išsaugoma šventa atmintis. Metalas ilgiau tarnauja už bet kokį medį – sakė skulptorius.

Tenka pripažinti, kad Antanų miškuose įvykusi 1945 m. sausio 1-osios drama giliai įsirašė į kelių kartų atmintį, todėl pirmaisiais Atgimimo dešimtmečiais kraštiečiai aktyviai lankėsi partizanų žuvimo vietoje, prie bunkerių, vyko poezijos skaitymai ir buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius. Bet laikas pakoregavo visų dalyvių galimybes. Vizitai į Antanų miškus beveik liovėsi. Istorinė atminimo pamoka čia vasarą pravesta lietuvių kalbos mokytojos Nijolės Keraitienės Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos moksleiviams. Institucijose nelankymas mėginamas teisinti, kad ten jau – ne Ignalinos rajonas…

Aktyvi patriotė Liudgarda Savickaitė tik tyliai nusijuoktų, išgirdusi tokias replikas, nes kiekvienam kraštiečiui, didžiasaliečiui partizanui ji seniai paskyrė savo širdies dalelę poezijos posmais.

Visi gyvieji istorijos liudininkai ir besidomintys partizaniniu judėjimu dar prisimena Antanų miškų dramą, kiekvieną sausio 1-ąją keldami Trispalvę, bent mintimis aplanko žuvusius kraštiečius. 

O prieš porą dešimtmečių prie istorinių bunkerių skambėjo liaudies dainos, partizanų dainuotos, kurtos, įamžintos. 

„Adutiškio ir Tverečiaus apylinkių partizanų ir tremtinių dainų, poezijos įvairovė, pačių dainininkų ir poetų gausa įrodo adutiškėnų, tverečėnų ir šių apylinkių kaimų lietuvių stebėtinai atkaklų norą laisviems gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Siekdami agresijos, persekiojimų iškamuotą dvasią nuraminti, nušviesti, visus lietuvius suburti pasipriešinimui ir kovai, poetiškos sielos partizanai, ryšininkai, jaunimas kūrė eilėraščius, dainavo savo sukurtas ir išmoktas dainas. Po Antrojo pasaulinio karo dar buvo „dainingi laikai“, neišnykęs, nesunaikintas paprotys dainuoti, išdainuoti giliai slypinčius jausmus, apdainuoti lemtingus vargus, priešo siautimus, jaunų vyrų žūtį, laisvės žygius ir kovas. Tokių balsingų, skardžiabalsių jaunų dainininkų dabar retai besutiksi“, – rašė istorikas Valdas Striužas, nužvelgdamas partizaninio judėjimo dalyvių kūrybinį palikimą.

Istorikų dokumentuose buvusių kautynių aprašymas nenusako išgyvento tragizmo gelmės ir visų pasekmių, partizanų giminių bei šeimų represijų masto. Tai – istorinė atmintis apie neblėstantį mūsų krašto jaunimo patriotizmą ir drąsą. Apžvalga vykusių kovų už laisvę ir Valstybės nepriklausomybę. 

Pažintinė įžanga. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. pabaigoje Antanų girioje telkėsi apie 60 Lietuvos partizanų iš Adutiškio miestelio ir apylinkių – Linkonių, Svilionių, Antanų, Lazdinių, Kavaltiškės, Vosiūnų, Pociškės, Gudelių, Jakelių, Medinų, Didžiasalio, Guntauninkų, Gilūtų ir kitų kaimų. Jų gretose taip pat buvo gudų, lenkų ir užsilikusių vokiečių kareivių. Partizanai buvo įsirengę dvi žemines. Jos buvo nesaugios – suręstos iš rąstų su vienomis durimis, be gynybinių apkasų. Prie bunkerių NKVD gruodžio 30 d. atvedė Gilūtose suimti, tardyti ir neišlaikę kankinimų broliai partizanai Česlovas ir Edvardas Misiūnai. Jie buvo teisiami, bet po metų amnestuoti ir paleisti. 1947 m. Edvardą Misiūną už išdavystę partizanai nudūrė. 

Apie Sausio 1-osios kautynes. Antanų girioje kariuomenė užpuolė Alfonso Griškėno-Karužio būrio bunkerius. Tuo metu buvo atvykusi 17 partizanų grupė iš Saldutiškio valsč. tartis dėl bendros kovos organizavimo. Iš suimto partizano sužinoję slaptažodį, kareiviai užklupo miškinius netikėtai. Ankstyvą sausio 1-osios rytą atokiau nuo bunkerių patruliavęs partizanas Juozas Kiškis-Šermukšnis pastebėjo besiartinančius žmones, pareikalavo slaptažodžio ir išgirdo teisingą atsakymą. Nieko blogo neįtardamas, J. Kiškis prisileido atvykėlius arčiau ir buvo suimtas. Prislinkę prie bunkerių, kareiviai apmėtė juos granatomis, o kai partizanai ėmė kilti iš bunkerių, šaudė iš kulkosvaidžių ir automatų. Partizanams užpuolimas buvo netikėtas ir pasipriešinti jie nesugebėjo. Žuvo 29 vyrai iš Karužio būrio ir atvykusių svečių. Apie 20 kovotojų iš apsupties išsiveržė, šeši buvo paimti į nelaisvę. Nukautų žuvusių partizanų kūnus enkavedistai paliko vietoje. Artimieji, giminės, atpažinę palaikus, slapta juos palaidojo savų kaimų kapinaitėse. Po kelių savaičių sugrįžę į stovyklą partizanai palaidojo likusius, nepaimtus artimųjų. Kai kurie kūnai jau buvo apgraužti vilkų. Karužio būryje daugiausia buvo Didžiasalio krašto vyrai. 

Šias kautynes štabo kronikoje aprašė Tigro rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas: „1945 m. sausio 1 d., Naujuose Metuose, rytą abu bunkeriai iš karto buvo užpulti. Rusai priėję visai arti, iš pradžių apmėtė granatomis, o po to, kai partizanai pradėjo bėgti iš bunkerių, šaudė iš kulkosvaidžių ir automatų. Dauguma partizanų miegojo, nes vėlai buvo sugrįžę iš Naujųjų Metų sutikimo. Bėgo vienmarškiniai, basi, be ginklų. Prie bunkerių sargybinių nebuvo. Patruliai buvo toli nuo bunkerių. Mūsų nuostoliai buvo dideli. Šis liūdnas įvykis labai prislėgė visą Švenčionių kraštą. Daugiau atsirado einančių į kariuomenę. Tiek partizanai, tiek visuomenė nusiminė. Užmuštųjų partizanų neleido laidoti. Jie toje vietoje paliko gulėti iki pat Šv. Velykų. Palaidoti partizanai tame pačiame miške, bendruose partizanų kapuose. Tačiau nežiūrint įvykio skaudumo, jis turėjo ir gerą pusę. Po šio atsitikimo partizanai suprato, kad reikia organizuotis, reikia drausmės. Pakilo drausmė ir susiklausymas“. 

Žuvusiųjų partizanų gretas papildydavo nauji kovotojai. Žinomais duomenimis, Adutiškio krašte 1944–1945 m. kovojo iki 150 partizanų, dauguma iš Adutiškio valsčiaus. Kautynėse su NKVD daliniais, Adutiškio milicininkais, stribais žuvo 67 partizanai, iš jų dalis nužudyta agentų smogikų.

1945-01-01 žuvę partizanai iš mūsų rajono

Balys Bernotas-Žaibas, Juozas Bernotas-Perkūnas, Albertas Kiškis-Klevas (visi iš Didžiasalio), Juozas Blaževičius iš Katinautiškės, Jonas Bielinis iš Ropienos k., Leonardas Černiauskas iš Gilūtų, Bronys Jusys iš Kalviškės, broliai Juozas, Leonas ir Stasys Misiūnai iš Kėriškės ir Pranas Petrulėnas iš Paliesiaus.

Kitų likimai

Juozas Kiškis iš Didžiasalio paimtas į nelaisvę, nes tuo metu jis stovėjo sargyboje. 1946-02-07 Komių ASSR prokuratūra išsiuntė J. Kiškį į 6 m. spec. tremtį Pečioros-Vorkutos anglies baseine. 1946 m. liepą Juozas grįžo į tėvynę.

Medardas Laurutėnas-Žvirblis iš Didžiasalio. Tąnakt iš apsupties Antanų miške jam pavyko pabėgti. Grįžęs į tėviškę, po savaitės paimtas į Raudonąją armiją.

Izidorius Cicėnas iš Astraviškių su trylika kitų partizanų iš apsupties pabėgo.

Edmundas Misiūnas iš Kėriškės gyveno Gilūtose. 1943–1944 m. tarnavo savisaugos batalione Adutiškyje, praėjus frontui, slapstėsi su broliu Česlovu, vėliau – partizanavo. 1944-12-30 po NKVD kariuomenės siautėjimo Gilūtose, abu nuėjo į Mielagėnus ir pasidavė. Per tardymą Edvardas nurodė partizanų bunkerius, esančius Antanų miške. Dėl šios išdavystės ir žuvo tąnakt 29 partizanai. 1946-02-07 jis išsiųstas 6 m. į tremtį anglies baseine. 1946 m. liepą grįžo į gimtinę. 1947 m. rastas kaimo pievoje su durtine žaizda krūtinėje. Tai buvo partizanų kerštas už išdavystę.

Edmundas Radišonka iš Bernotų, nuo 1944 m. rudens slapstėsi, partizanavo, to mūšio metu paimtas į nelaisvę. 1946-02-07 išsiųstas 6 m. darbams anglies baseine, 1947 m. pradžioje grįžo į Lietuvą.

Nuotrauka iš MI archyvo
Apie 1945 m. sausio 14 d. grįžę partizanai į žūties vietą palaidojo vietoje likusius kovos draugus.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje