Kol baigėme Palukščių vidurinę mokyklą, profkėse, technikumuose ir aukštosiose įsigijome žemės ūkio specialistų diplomus, „Tarybinio spartuolio“ kolūkyje pirmininkai keitėsi tarsi arkliai pas čigoną. Ir kas tik nevadovavo kolūkiui. Ir vietos ūkininkai, ir mokytojai, ir iš Vilniaus atsiųsti gamyklų cechų viršininkai. O reikalai nejudėjo iš vietos. Nieko neišėjo ir sovietų sąjungos didvyriui Apyvarai. Kolūkiui vadovauti – ne per karą aplinkiniuose kaimuose slapstytis…

Kaip ir kasmet, po Naujųjų metų rajono žemės ūkio valdyboje buvo sudarytas kolūkių ataskaitinių ir rinkiminių susirinkimų grafikas. „Tarybinio spartuolio“ kolūkis gavo nurodymą vasario mėnesio pradžioje organizuoti susirinkimą. Pasklido kalbos, kad vėl bus keičiamas kolūkio pirmininkas. Numatytą dieną į klubą-skaityklą, įkurtą ištremto ūkininko Čiurglio namuose, susirinko gausus būrys kolūkiečių. Ne tiek dėl ataskaitinio susirinkimo, kiek dėl jau tradicija tapusio nemokamo kino.

Į prezidiumą už raudona paklode uždengto nediduko staliuko pirmininkas pakviečia svečią, kareivio palaidine apsirengusį, plačiu diržu pilvą susiveržusį, auliniais batais apsiavusį partkomo antrąjį sekretorių Ivaną Ivanovičių. Sąžiningai dirbusiems kolūkiečiams pagerbti vietos prezidiume neužtenka. Susirinkimo eigą protokoluoti pavedama pirmininko sekretorei Gražulytei. Vidurinėje ji neatpažįstamai pagražėjo, kažkur dingo strazdanos, tapo tikra Gražuolyte. Po vidurinės ji iškart įsidarbino kontoroje. Jai buvo pastatytas atskiras stalelis. 

Troba šurmuliuoja, kaip Grigo bitės. Iki palubės kyla „Pamir“, vyrų taikliai „Ubagų“ cigaretėmis pavadintų rūkalų dūmai. Tokį vardą tuo metu kaime plačiai paplitęs tabako surogatas gavo dėl to, kad ant pakelio buvo pavaizduota Pamiro kalnų fone stovinti vyro figūra su lazda. Antrasis sekretorius parkeriu skambina į grafiną, ramina susirinkusius žmones. Pagaliau atsistoja kolūkio pirmininkas Apyvara. Greta atsistoja ir antrasis sekretorius Ivanas Ivanovičius.

Draugai kolūkiečiai, žodis ataskaitiniam pranešimui suteikiamas kolūkio pirmininkui draugui Apyvarai, – pareiškia jis.

Pirmininkas žengia link raudonos tribūnos ir staiga sustoja. Pranešimą numeta ant stalelio ir visiems pareiškia:

– Labai atsiprašau, šiuose buožės namuose pranešimo daryti negaliu. Gal koks išlikęs antitarybinis veikėjas pastogėje, priglaudęs ausį prie lubų, klausosi, ką kalbame ir perdavinėja už Atlanto iškraipytas žinias apie socializmo ir kolektyvinio gyvenimo šlovingus iškovojimus.

Lyg per galvą kryžiuočio kuoka trenktas, netenka žado rajkomo sekretorius. Brigadininkas Trečiokas puola per duris. Sugrįžęs paaiškina, kad ant aukšto nėra nė gyvos dvasios. Nei spaliai prakrapštyti, kad geriau girdėtųsi, nei skylių lubose prigręžiota, kad matytųsi, kas troboje darosi. Kyla nauja juoko ir triukšmo banga.

Po šoko atsigavęs sekretorius, ramindamas susirinkusius žmones, tiesiog daužo masyviu metaliniu parkeriu į grafiną. Vargšelis grafinas, kasmet per ataskaitinius daužomas pieštukais ir parkeriais, neatlaiko – skyla per pusę. Vanduo užlieja Gražuolytės pirmininkui rašalu parašytą ataskaitinį pranešimą ir buhalterio Čepelės paruoštą metinę finansinę apyskaitą.

Salėje kyla dar didesnis ermidelis, toks triukšmas, kad niekas negirdi, kas ką kalba. „Mums nereikia jokių jūsų pliurpalų. Sakykit, kiek mokėsit už darbadienį ir rodykit kiną. Kitaip, išeinam iš salės ir darykit, ką norit, – aidi iš visų kampų. Keletas didžiausių triukšmadarių išvirsta į priemenę. O čia, prie lauko durų, milicijos įgaliotinis leitenantas Kunovas.

Kokia jūsų pavardė, tamsta pilieti? – maloniai klausia ir iš planšetės traukia popieriaus lapą.

Net kinų siena taip nebūtų sustabdžiusi triukšmautojų, kaip šie keli milicininko ištarti žodžiai. Nors į Sibirą jau nevežė, bet niekas nenorėjo penkiolikai parų apsigyventi milicijos areštinėje ir Ignalinoje mėžti sniegą nuo šaligatvių. Vyrai pamažu sugrįžta į vidų. Šiek tiek aprimus erzeliui, antrasis sekretorius griebia jautį už ragų – pereina prie trečiojo susirinkimo darbotvarkės klausimo.

– Draugai kolūkiečiai, matau, kad jūs nesutariate su pirmininku, nė kiek negerbiate ir neklausote jo, – pradeda kalbą. – Todėl atvežiau jums kad prabalsuotumete už jauną, energingą, aukštuosius agronomijos mokslus baigusį, visiems jums gerai pažįstamą žemės ūkio specialistą. Kandidate, prašau pasirodykite kolūkiečiams.

Pirmosiose eilėse atsistoja paauglystėje buvęs tingiausias arklių vedžiotojas ir ražienų grėbėjas Viršulis. Pakyla visų kolūkiečių rankos. Nėra nei „susilaikiusių“, nei „prieš“. Pasigirsta tik vienas melžėjos Jurgaitienės nerimo kupinas balsas: „Vaikeli, pagalvok, kur kiši galvą“. „Pagyvensim – pamatysim, miela tetulyte“, – seka daug žadantis jaunas skardus balsas.

Sovietų sąjungos didvyris Apyvara ir rajkomo antrasis sekretorius Ivanas Ivanovičius, susigriebę jau vieletiniais lapais virtusius neperskaitomai sumirkusius ataskaitinį pranešimą ir finansinę apyskaitą, palieka klubą-skaityklą. Su žmonėmis lieka tik ką išrinktas naujasis pirmininkas Viršulis. Pradeda zysti kino projektorius. Demonstruojamas meilės filmas „Kiaulininkė ir piemuo“.

Rytojaus dieną pirmininkas Viršulis kontoroje neužsibuvo, pasibalnojo tremtinio Čiurglio bėrį ir išjojo apsižvalgyti po ūkį. Vaizdas – švelniai tariant, daugiau negu prastas. Tuščios šiaudų kūgiavietės, arklidėje arkliai vos ant kojų stovi, karvidėje pora apsiveršiavusių karvių pakabintos ant virvių, kad nenugultų veršelių…

Kitą dieną niekam nieko nesakęs, dar neišaušus, pirmininkas išjojo nežinoma kryptimi. Po pietų grįžo ne vienas. Atlydėjo jį Vydalių čigonų taboro kibitka. Baronas su pirmininku pasuko į kabinetą, o iš kibitkos išvirto būrys pusnuogių vaikėzų. Netrukus visas būrys priešakyje su pirmininku patraukė į arklidę. Čigoniukai apsižergę prasčiausius arklius nujojo jiems žinomais keliais. Po kelių dienų iš karvidės į rajkoopsąjungos paruošų kontoros skerdyklą iškeliavo ir keletas karvių, tiksliau pasakius – oda aptrauktų karvių skeletų…

Sunerimę, kas čia dabar darosi, kolūkio valdybos nariai susiorganizavo ir nekviesti suvirto į pirmininko kabinetą:

– Pagalvokite, ką darote, pirmininke? Kuo bulves kaupsite, kuo šieną vešite be arklių? – pasipylė priekaištai.

– Nesuprantu, kuo nepatenkinti esate, gal geriau, kad arkliai ir karvės visi būtų nustipę, kol ant žolės išėję? Tada tikrai nebūtų buvę kuo dirbti, – išgirdo ramų atsakymą. Pirmininkas iš stalčiaus išsitraukęs pluoštą čigonų barono paliktų „červoncių“ toliau tesia pokalbį. – Geriau pasidomėkite, gal kas turi atliekamą šieno ar šiaudų vežimą. Tegul veža į fermas. Moku grynais…

Po kelių dienų prie tvartų atvažiavo keletas vežimų pašarų. Vyrai ir moterys patraukė į šilą pjauti viržių akseliui. Tiesa, pašarui teko paaukoti kelių daržinių šiaudinius stogus. Tačiau kai kielė išspardė Lukščių upelyje ledus ir nušvito skaisti pavasario saulė, ant žolės išėjo visi gyvuliai. Kolūkyje visi buvo patenkinti. Tik vienas kailialupys Rutkus pirmą kartą daugiau kaip per dešimtmetį žiemą ir pavasarį neturėjo darbo.