Sausio mėnesį pravykę Jaunimo apdovanojimai 2023 Ignalinos TV kūrybinę grupę nuvedė tiesiai į Ignalinos atvirą jaunimo erdvę. Čia sutikome darbuotoją Skaistę ŠERĖNAITĘ bei savanorę Viktoriją GUDELYTĘ. Turbūt ne vienam vyresnės kartos žmogui, o gal net ir pačiam jaunimui neduoda ramybės klausimas, kas gi ten vyksta. 

Kaip sakė S. Šerėnaitė, galima į tai pažiūrėti dalykiškai, o galima ir buitiškai. Oficialią informaciją ir apibrėžimus jūs visada galite perskaityti internete, o dabar pasižvalgykime po jaunimo erdvę „gyvai“, t. y. pabūkime čia ir dabar. 

Užsukus į erdvę iškart apima nostalgiški prisiminimai, kai su darbų mokytoja Danute Zubrickiene mokėmės rišti sodus ir siūti kelnes (visi ignaliniečiai kiekviename kampe turi kokį nors prisiminimą – autor. past.). Visą laiką šioje erdvėje sukiojosi jaunimas. Tik dabar čia, žinoma, viskas kitaip. Išgriautos kai kurios sienos, net kelios jų išmargintos jaunimo paliktais užrašais: palinkėjimais, užfiksuota akimirkos emocija, jausmais. Dar čia gausu mažų erdvelių skirtingoms veikloms: „kino salė“ su lova, poilsio zona su minkštais krėslais, staliuku užkandžiams ir kortoms bei stalo žaidimams susidėti, yra mini virtuvėlė arbatai užsikaisti ir, žinoma, kompiuterinių žaidimų zona. Kaip sakė, S. Šerėnaitė, pradėję rinktis vos po 5 vaikus per dieną, šiandien pasiekiamas ir 28 lankytojų skaičius, tad kartais tenka „įsijungti“ regėjimą ir pakaušyje, kad kontroliuotum situaciją. O kontrolė visada reikalinga ir ji gali visai draugiška ir nepastebima. 

„Nepaisant to, kad jaunimas čia renkasi labai įvairus, pas mus galioja susitarimai, ko negalima daryti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad patys vaikai vieni kitus sudrausmina, jei kažkas akimirkai užsimiršta. Čia yra vieta, kur visi laisvai gali bendrauti, laisvai būti savimi. Be kasdienių pasiplepėjimų, stalo žaidimų ir kitų veiklų, jaunimas gali užsirašyti individualiai konsultacijai, pokalbiui. Kartais mes išsikalbame ir to pakanka, o kartais į pagalbą tenka kviestis kitų tarnybų specialistus. Situacijų būna labai įvairių ir, deja, ne visada net visas būrys specialistų sugeba prisibelsti iki vaikų tėvų širdžių. Kai kurie išvis neina į kontaktą. Ir tokiam žmogui tu tegali padėti ieškoti variantų, kaip į situaciją pažvelgti kitaip, – mintimis dalijosi S. Šerėnaitė ir pasidžiaugė, kad jai labai smagu turėti savanorę. – Jau kuris laikas turime savanorę. Ji padeda organizuojant renginius, susitikimus, ieškant idėjų, palaikant ryšį su kitomis jaunimo organizacijomis.“

Savanorė V. Gudelytė, vedusi ir Jaunimo apdovanojimai 2023 renginį, prisipažino, daugiau gaunanti iš savanorystės, nei galima įsivaizduoti. Tai ir naujos pažintys, patirtys, idėjos, ir įgūdžių lavinimas, galimybės. 

Iki tol, kol neapsilankiau erdvėje, nesupratau, kam reikalinga tokia vieta. Vienas iš faktorių – suaugusieji tiek užsižaidė šleikštulį keliančiame valdiškame spektaklyje, kad nebesuvokia, kad retkarčiais, bent jau su savo vaikais, galėtų būti nuoširdūs. Vaikai tokiose erdvėse slepiasi nuo marazmų, kuriuos suaugusieji vadina geru, kanceliariniu tonu. Kita jaunimo dalis tiesiog „užmušinėja“ laiką. Jiems nesinori jokių popamokinių veiklų, nes jie norėtų leisti laiką su savo šeima kažką elementariai veikdami ar tiesiog kalbėdami, o tėvai nuolat neturi laiko. Dar kita grupė jaunimo jaučiasi beteisiais, kurie tams žmonėmis kada nors, kai užaugs. O dabar nei jų norai, nei nuomonė niekam neįdomi ir visus klausimus jie išgirsta atsakymą NE. Žinoma, yra ir tokių vaikų, kuriuos apskritai augina visa Ignalinos bendruomenė, nes tėvai, matyt, jau seniai pamiršę, kad jie turi vaikų. Šis jaunimėlis po mokyklos „tūsinasi“ arba Carite (sočiai pamaitinami restorane-kavinėje, išvežiojami po renginius ir koncertus bei visokias kitas pramogas), kai nusibosta ten, užsuka į biblioteką pažaisti kompiuterinių žaidimų arba būriuojasi erdvėje, na vasaros metą jie nuo ankstaus ryto laiką leidžia gatvėse, prie parduotuvių. Ir paskutinė jaunimo grupė, kurie čia užsuka, matyt, rečiausiai, nes jie tiesiog jauni ir smalsūs žmonės. 

Labai dažnai tenka girdėti suaugusius sakant, kad jaunimas toks, jaunimas anoks… ir tai dažnai neigiamo atspalvio pastabos. Bet pasikalbėjus su erdvės lankytojais, paskaičius jų paliktus ant sienos užrašus, supratau, kad ne jie kalti dėl to, kaip jie jaučiasi ir kaip elgiasi, o  mes visi, suaugusieji. Juk suaugusieji turi laiko tuštiems pokalbiams su draugais, filosofavimui socialiniuose tinkluose, savo pomėgiams, darbams ir kitiems reikalams. Tačiau jiems nuolat trūksta laiko buvimui su savo vaikais: kartu planuoti veiklas ir jas veikti. Neužtenka pasigimdyti vaiką, nes visi taip daro (nors dabar jau ir gimdyti nebemadinga), paskui atiduoti darželiui, mokyklai, neformaliojo ugdymo įstaigoms ir likusiam laikui –internetui. Vaikui reikia elementaraus buvimo kartu ir kalbėjimo apie sniegą, knygą, automobilį, šukuoseną, šuniuką, bučinį, berniukus ir mergaites – apie realų, uodžiamą ir girdimą pasaulį. 

Suprantama, kad lengviau apkaltinti likimą, valstybę, mokytojus, kitus vaikus, bet iš tikrųjų  atsakomybę už vaikus turi prisiimti tėvai. Kad kokie gražūs jaunimo erdvių ketinimai bebūtų, jie niekada nepakeis tėvų dėmesio ir rūpinimosi. 

Visą pokalbį su Skaiste Šerėnaite galite rasti Ignalinos TV laidoje SAVAITĘ (2023 02 02) internete https://www.ignet.lt/ignalinos-televizijos-laida-2024-02-04/. 

Ignalinos TV nuotr.