Tikintieji įžengė į 40 dienų Gavėnios laikotarpį. Prabėgę sovietinio ateizmo dešimtmečiai daugeliui supaprastino dvasinio pasaulio regėjimą iki materialaus, apčiuopiamo, baigtinio ir tragiško. Vartojimo gausa prigesino dvasios polėkius ir atnešė sumaištį kasdienybėje. Šiandieną jau sunkokai suvokiama žmogaus, kaip dvasinės būtybės misija, nublankusios pasninko praktikos, o malda ne visada randa vietos nuolatiniame mūsų skubėjime. Žmogiško gyvenimo tiesos ir visi nušvitimai užklumpa dažną, bet tik per dvasinius sukrėtimus, asmenines ar globalias tragedijas, kurių realybė jau keičia situacijos dalyvių sąmonę, esame stabdomi nuo patogios nuodėmės.

Režisieriaus A. Tarkovskio filme „Aukojimas“ yra sakoma, jei kasdieną, sąmoningai ir su intencija, išpilsi nors stiklinę vandens, pasaulis pasikeis. Bet tokiam veiksmui būtinas vidinis polėkis ir ryžtas, reikalingas laikas. 

Rasti laiko panašiai intencijai tikinčiuosius kviečia Gavėnios periodas. Besidomintys dykumos tėvų gyvenimais ir mintimis pastebėjo, kad ankstesni laikai religijoje buvo kupini griežtesnių fizinių praktikų – griežtas pasninkas, didesni asketai aukojosi už tikėjimą, miegojo mažai, o meldėsi daug. Esama tokių dykumos tėvų ir dabartyje, bet jie tolėliau nuo skubančios minios, tolėliau nuo materialaus pasaulio dalybų meldžiasi savo celėse už pasaulio išlikimą, sugebami likti kantriais. 

Mes gyvename visuomenėje stipriai išlepintoje įvairiomis išimtimis, patogiais palengvinimais. Daugelis elgiamės taip, lyg mirtis niekada nepaliestų. Visur ieškome malonumų, patogumų bet kokia kaina. Ten, kur dar nevyksta karai, visi mūšiai persikėlė į dvasinės kovos lauką. Kiekvienas gauname nuolatinius nuodėmės pasiūlymus įvairiose srityse, kovojančiose dėl žmogaus dėmesio. Turime begalę informacijos ir dar daugiau abejonių. Ar randame laiko sustoti ir įsiklausyti savo širdies balso? Ar turime jėgų išgirsti artimą? Dykumų tėvai teigia, kad dabartinis žmogus dažnai net nesupranta nuodėmės esmės ir jos pasekmių. Nežino apie dvasinio pasaulio taisykles.

Gavėnios periodas kviečia į Kristaus Prisikėlimo slėpinį, primindamas, kad ne tik materialaus, bet ir dvasinio žmogaus gyvenimo srityje privalėtų vyrauti tvarka. Todėl Gavėnios užduotis – kiekvienam tikinčiam priminti apie didesnę ar mažesnę asmeninę dvasinę reformą. Taip, pirmiausia privalu rasti laiko sau pačiam ir permąstyti nors pusmetį asmeninės būties, iškeliant klausimą – ką dar turiu nuveikti savo dvasiniame gyvenime, kad pats ir aplinkiniai jaustųsi geriau? Ką darau blogai ar visai nedarau?

Dvasininkai skatina mažytę šoko terapiją – prisiminti frazę – „Memento mori“   (Atsimink, kad mirsi!). Ir taip pažadinti save iš dvasinio snaudulio. Taip pat vertėtų dažniau skaitiniams atsiversti „Šventą Raštą“. 

Septynių savaičių Gavėnia – liturginis laikas, kuomet dažniau mąstoma (privalome mąstyti) apie gyvenimo baigtinumą. Svarbu užduoti sau ir tokius klausimus – ar tikrai tikiu, kad Kūrėjas myli mane? Už ką esu Jam dėkingas? Kokie mano santykiai su artimaisiais – tarp tėvų ir vaikų, seserų ir brolių, kaimynų ir darbovietėje… Tokia savianalizė dažnam padeda žvelgti į asmeninį gyvenimą iš šalies, giliau ir ramiau vertinant skubančio gyvenimo prasmę. 

Taip, Gavėnia žmogų kviečia atpažinti Dievo meilę ir dalyvauti joje, sužadinant savyje atgailą, stengiantis melstis už visus klystančius, nepažinusius tikėjimo šviesos, melsti už save ir visus kitus nusidėjėlius. Bažnyčia ragina melstis už taiką pasaulyje, už visų atsivertimą, kuriame įmanoma karų baigtis.

Bažnyčia ypač pabrėžia maldos, pasninko ir išmaldos reikalingumą. Visi šie trys geri darbai yra minimi Kristaus Kalno pamoksle. Jie veda tikinčiuosius į dvasinį augimą ir šventumą. 

Reikalingas tikras pasiryžimas, kad Gavėnios laikotarpis taptų asmeninės dvasinės reformos periodu. Kristus sakė – ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams, kuriais esame beveik visi dabartinio laikmečio žmonės. Buvimas 40 dienų dykumoje iškelia į paviršių visą, kas glūdi dvasios gelmėje, padeda apsivalyti nuo nereikalingo turinio, ginkluojantis Tikėjimu, Meile ir Viltimi.