Visi prisimename, kai Putinas tą 2022 m. vasario 24 d. netikėtai užpuolė Ukrainą, tikėdamas per keletą dieną pavergti šalį. Bet ta „blickrygo“ taktika nepasiteisino ir teko atsitraukti. Demokratinis pasaulis pradėjo įvedinėti sankcijų paketus. Joms net nespėjus pradėti veikti, buvo džiūgaujama, kaip jos žaibiškai paralyžuos rusų ekonomiką, nutrūks karo mašinos finansavimas ir Putinas turės atsisakyti grobuoniškų kėslų. Bet tos sankcijos laukiamo efekto nedavė dėl paprasčiausios priežasties – jos buvo įvedamos per ištęstą laikotarpį. Per tuos dvejus metus autokratinė Putino valdžia sprendė reikalus maksimaliai greitai, o demokratinis pasaulis savo ilgais nuobodžiais sprendimais bemaž visur vėlavo (ir dabar tebevėluoja). Kalbėtis su diktatoriumi ar ne, ar nebus nuskriaustas Putinas, jei duosime modernius ginklus, o jie, ne duok Dieve, bus nukreipti į Rusijos teritoriją. Ilgai dėl vengro V. Orbano blokavimo užsitęsė ES 50 milijardų eurų skyrimo procedūra Ukrainai. O ir kiek tų sankcijų buvo įvesta, jau daugeliui nebe įdomu. Šaržuojant, belieka įvesti n-tają sankciją kremlinėms valytojoms, tuomet Putino klika tikrai kris. 

Kuo labiau užsitęsia šis karas, tuo labiau palanku Putinui. Nuo užsitęsusio karo kai kurios šalys ir žmonės psichologiškai pavargo ir nenori remti Ukrainos, ypač kai nemato ženklių laimėjimų, atkovojant prarastas teritorijas. Tai itin matome dabar, kai ukrainiečių kariai nebeturi šaudmenų ir amunicijos ne tik pulti, bet ir gintis. Ir ta 40 milijardų eurų parama 5 metams nelabai paguodžianti. Jei JAV neskirs 60 milijardų dolerių Ukrainai, nieko gero nereikia laukti. Patiko, verta dėmesio, berods Estijos premjerės pareikšta nuomonė, kad norint Ukrainoje rimto persilaužimo kare, jai reikia skirti tiek lėšų, kiek Rusija skiria karui – 120 milijardų eurų šiems metams. Dabar Vakarų demokratinis pasaulis elgiasi taip, lyg norėtų, kad Rusija nelaimėtų, bet ir Ukraina – nepralaimėtų. Ukrainą remiančių šalių ginklus gaminančios firmos suinteresuotos, kad karas tęstus kuo ilgiau, kitaip nėra tikslo plėsti amunicijos gamybą ir į ją investuoti dideles lėšas. Blogai, kai JAV stringa 60 milijardų dolerių parama, dar blogiau, jei D. Trampas taptų prezidentu. Jis jau dabar pareiškė, kad nesiruošia ginti Europos (ir NATO) valstybių nuo galimos Putino agresijos. Esą pačios NATO šalys turi labiau rūpintis savo saugumu. O dabar daugelis NATO sąjungininkių iki šiol gynybos reikmėms neskiria net 2 proc. nuo BVP (Lietuva jau skiria apie 2,8 proc.). 

Pamenu, kai E. Macronas siūlė ES šalims kurti bendrą reguliarią armiją. Kiek žinau, tam nelabai buvo pritarta. Dabar jau pasigirsta balsų (nelaukiant D. Trampo išrinkimo), kad reikia ženkliai didinti lėšas gynybai. Mano giliu įsitikinimu, kai šalys ginkluojasi pavieniui, atskirai turėdamos po keliasdešimt bombonešių, naikintuvų, kelis šimtus tankų ir kitos karinės amunicijos, tai nėra jokia kliūtis Putinui realizuoti savo agresyvius planus. Jeigu būtų suformuota kokia pusės milijono reguliari ES narių armija, kuri iki ,,ausų“ būtų ginkluota moderniausia ginkluote ir jos pusė dislokuota palei rytines sienas su Rusija, tuomet jaustumėmės ramiau. Tuomet joks Putinas ar kitas koks nors ,,rasputinas“ nedrįstų net pagalvoti užpulti koalicijos narės. Dabar gi yra pagristų abejonių, kad ar tikrai tas stebuklingas NATO sutarties 5 straipsnis greitai suveiktų. Kol susiderintų visos NATO narės, o V. Orbanas dar pasinaudotų veto teise, mažos šalys būtų okupuotos, juolab, kai matome kokia situacija pačioje Amerikoje. Jei būtų pritarta ES šalyse bendros gynybos strategijai, manau, esant rimtai situacijai, prisidėtų ir JAV, Kanada, Australija, Japonija ir kitos demokratinės šalys. Dabar suremti pečius demokratinėms šalims labai palankus momentas, kai taip neaiškiomis aplinkybėmis mirė (buvo nužudytas?) opozicionierius A. Navalnas.

Tuo pačiu keletas minčių apie saugumo situaciją mūsų šalyje. Iš įvairių aukščiausių šalies pareigūnų lūpų sklinda kalbos, kad bet kada gali ateiti X diena, kai Putinas puls mus. Kiti ramina – esą kol nesibaigs karas Ukrainoje, mūsų nepuls. Daug klausimų, diskusijų visuomenėje kyla dėl 50 vokiškų tankų „Leopard“ pirkimo už 2 milijardų eurų, kurie į Lietuvą atkeliaus berods tik 2030 m. Kyla pagrįstas klausimas – ar jie tada dar bus reikalingi? Gali būti, kad 2030 m. jau būsime primiršę Putino sukeltą Rusijos karą prieš Ukrainą, kaip baigiame pamiršti vos daugiau nei metams praėjus COVID-19 pasaulinę pandemiją, kuri per porą metų pasaulyje nusinešė apie 15 mln. žmonių gyvybių. Šiame kare galimai jau žuvo apie 500 tūkst. rusų ir apie milijoną sužeistų (neskelbiama statistika, kiek žuvo ukrainiečių, tai bus paskelbta po karo). 

Nemanau, kad tankai šių laikų karuose yra lemianti kovos priemonė, bet sausumos kariuomenė, aišku, be jų negali apsieiti. Dabar kariniuose konfliktuose klostosi naujos žaidimo taisyklės. Pagal jau senstelėjusią praktiką, vien su tankais mūšio nelaimėsi. Kelių šimtų eurų vertės dronu visai nesudėtinga metalo krūva paversti tanką, kainuojantį dešimtis milijonų. Praktiškai, patį tanką reikia saugoti, papildomai skiriant gynėjų, o kur eksploatacijos, kuro kainos? Galvoju, kad tankas yra daugiau puolamasis ginklas nei gynybinis. Nemanau, kad Putinui užpuolus, mes tankais juos vytume link Maskvos. Berods ir dabar neatšauktas reikalavimas, kad Vakarų tiekiama pažangi ginkluotė Ukrainai nebūtų panaudota Rusijos teritorijoje. Nelabai tikiu, kad pvz. Vilnių apgintume su 50 ,,Leopard 2A8“ tankų ir 89 ,,Boxser“ šarvuočiais. Tad realiau tuos milijardus skirti kitoms pažangesniems gynybos priemonėms – priešlėktuvinei gynybai, priedangų įrengimui ir pan. Tikslinga daugiau lėšų investuoti į modernių šiuolaikiškų dronų gamybą, įdiegiant lazerių panaudojimo galimybes, kur lietuvių mokslininkai šioje srityje savo darbais yra garsūs visame pasaulyje. Savo poreikius patenkintume, pagelbėtume ukrainiečiams, o gal net dalį skirtume eksportui. 

O vokiečių brigada pas mus teateina kartu su savo ,,Leopardais“ ir kita ginkluote į poligonus, paruošiant jiems ir jų šeimoms normalias sąlygas būti pas mus. Jei Putino klika pultų, logiška, kad pirmiau ne Vokietiją, o Baltijos šalis. Taigi atgrasymas turi būti sutelktas mūsų Baltijos regiono šalyse. Žinoma, mes nukentėtume labiau, bet Vokietija, ko gero, bent masinių miestų sugriovimo išvengtų, nors ir prarastų kažkiek gyvos jėgos. Peršasi išvada, kad vokiečiai turėtų būti labiau suinteresuoti rimtai pas mus ateiti, neužmirštant grįžti namo pasikeitus situacijai. Pasibaigus karui (nemanau, kad jis ilgiau užsitęs nei 2025–2026 m., nors daugelis politologų mano, jog karas baigsis dar šiemet, bent karštoji jo dalis), dalis pastatų, kuriuose gyveno vokiečiai, būtų skirti šeimoms, kurios negali jų įpirkti.