Skip to content

Ją užaugino dainuojanti moto mama

Dalia SAVICKAITĖ

Tiksliau – ne viena Kristina Ališkevičiūtė-Skudutienė užaugino, o su vyru Gintaru ir dviem jaunėliais vaikais Agilija ir Aidu, kurie augdami vyresnėlėje sesėje Adrijoje savaip formavo kasdienos įgūdžius gyventi. Adrija šiandien ne tik dažnai apsilankanti ignaliniečių kraštietė, bet ir galybėje įvairiausių meno ir sporto sričių Ignalinos rajono savivaldybėje moksleiviškų prizų pelniusi, Šiaulių universiteto studentė, „nardanti“ po įvairiausių geografinių platumų ir lygių moto krosus, daugkartinė Lietuvos moto kroso čempionė, Pasaulio čempionato dalyvė bei tarptautinių varžybų prizininkė „nusitaikiusi“ siekti ypač rimtų rezultatų. Gaila tik, kad dabar per didžiąsias metines šventes ir apdovanojimus jos miestelis nebeprisimena, nors tai lyg ir būtų tikriniai savivaldybės viešieji ryšiai…

Rašyt lyg ir apie Adriją norėjau, bet tiesiog nerealiai akivaizdžiai susimaišiusi joje mamos ir tėčio genetika padiktavo naujas kryptis. Kodėl akcentuoju Adrijos mamą? Pirmiausia todėl, kad mano mielą kaimynę Kristinutę, kurią vesdavausi į Gavio ežero galą bebrų namų žiūrėti, formavo tolygiai stiprios dvi jėgos – muzika ir auto-moto – dalykai. Vėliau visa tai perdavė dukrai. Adrijos senelė, Kristinos mama Virginija Ališkevičienė visoje Utenos apskrityje, Ignalinoje buvo žinoma, kaip Ignalinos M. ir K. Petrauskų muzikos mokyklos fortepijono mokytoja, atidesniam žiūrovui prisimenama ir kaip ilgametė įvairių turų legendinės „Dainų dainelės“ dalyvių bei daugybės įvairiausių konkursų, renginių akomponiatorė, kuri neakcentuodama vyro nepaaiškinamo elgesio, į gyvenimą palydėjo ne vieną savo ugdytinių kartą, buvo pasiaukojanti mama. Iki šios dienos visi pažinojusieji, kolegos muzikantai atsimena ją kaip itin geranorišką, su didžiule pagarba. Per Vėlines jos kapą nušviečia ir kolegų žvakelės… Panelė K. Ališkevičiūtė mokėsi muzikos, jau po motinystės dainavo Ignalinos kultūros centro meno kolektyve „Iš širdies“. Dabar nebeužtenka laiko nuosekliai dalyvauti repeticijose ir, nors jau antra gyvenimo pusė beldžiasi, bet pas vadovę Loretą atlekia kai tik pasiilgsta.

Kristinos tėtis – ilgus metus buvęs vairuotojas, puikus mechanikas ir ne visuomet paaiškinamo charakterio žmogus. Jam Kristinos brolis buvo lyg savaime suprantamas dalykas, o mažoji sunkiakasė, ilgakasė, juodaplaukė dukra su duobutėmis skruostuose: pasididžiavimą skatinanti, mašinos priekyje sėdinti didžiuliais kaspinais padabinta puošmena, atbūnanti ir tėvo keliones, ir remontus, ir net susibūrimus… o tuo pačiu ir apie mašinas daug ką sužinanti. Įdomu, kad paaugliukę Kristiną paviliojo ne Žiemos sporto bazė, kurią nuo gimtų namų skyrė tik žibuoklėmis apaugęs stačiašlaitis kalnas su Saulės sostu, bet taip pat netoliese buvęs, gyvybingumo neįgavęs „naujasis“ miesto turgus, puikiai tikęs brolio bei kitų bendraamžių varžytuvėms ant tuometinių mopedų ir kitų moto priemonių… Gal, vos būdama aštuoniolikos, ir neatsitiktinai ji ištekėjo už tėvo kolegos, tuomet į trisdešimtmetį brendančio vairuotojo – mechaniko, kuris, lyg jos tėvo pameistrys, dažnai buvodavo jų namuose. 

Nenuostabu, kad Adrijos a. a. darbštuolė senelė Virginija laikė pareiga muzikaliai lavinti pirmąją anūkę (nors didžiausias viltis dėjo į pusantrų metų jaunesnę Agiliją, kuri stulbinančiai vizualiai panaši į jos dukrą-mamą-Kristiną). Ir mokykloje, ir dabar Adrija groja fortepijonu, fleita, saksofonu, dainuoja… Jei būtų galėjusi, gal būtų ir kitus instrumentus „užkariavusi“, nes ją viskas žavėjo, visko norėjosi ir, kaip ne keista, viską darė puikiai, savivaldybė ją beveik kasmet apdovanodavo ir visur ji suspėdavo. Žiaurus paradoksas, bet kadangi atskirų sričių specialistai teikimų apdovanojimams nerašė, teikdavo patys mylintys tėvai, atrinkdavo valdžia. 

Įdomiausia, kad įvertindavo Adriją ne tik už meninius pasiekimus. Už Ignalinos Č.Kudabos vardo mokyklą ji žaidė krepšinį, stalo tenisą, salės futbolą (net du metus šalies moterų rinktinėje, o tuo pačiu rajoną atstovavo)… Įdomi būtų statistika: kiek vietos humanitarų žino tokią sporto šaką Ignalinoje esant?.. Apie visokių sportų plėtrą kalbama, bet apie sporto vadybininkus – ne (tokiais tempais sportas lieka tik pomėgių, bet ne verslo zonoje…). Nors dabar Adriją paviliojo moto sportas, bet jos mama ir vidurinėlė sesuo iki šiol žiemas salėje leidžia, kamuolį spardo, ją pasikviečia… Mama Kristina nevertina savo kulinarinių sugebėjimų, bet nuolat laukia Adrijos ir jos skaniųjų Kijevo kotletų, pyragų… Kristina pamena, kad nuo mažumės Adrija talkindavo tėčiui garaže paruošti mašinas remontui, pjūkleliu išpjaustydavo nuostabius dalykus…

Nemalonu suprasti, bet tokios „brangios“ moto sporto šakos Ignalinoje „nėra“. Nors čia nuolat gyvenanti vidurinėlė Agilija puikiai jame iriasi… Vasarą Ignalinos gatvėmis pralekia daug mažesnio galingumo turistų ar vietinių aistruolių motociklai, „reliktiniai“ rokeriai. Provincijoje tiesa paprasta: jei kokios sporto šakos mėgėjai buriasi ne moksleivių namuose, tai tokios sporto šakos oficialiu lygmeniu nėra iš viso… kiek negautų medalių, pasaulio žvilgsnių nesulaukia Lietuva, rajonas… Nemalonu buvo ir sužinojus, jog moterų motociklų varžybose klasių nėra – tik variklio kubatūros limitas. Nuo 14 metų „varžosi“ moto priemonės kubatūra ir vairuojančiojo meistriškumas. Siekdama aukščiausio įvertinimo Pasaulyje, kuriam Adrija dabar ruošiasi, jai teks itin sudėtingos varžybos, bet ankstyvesni įvertinimai sudaro tam prielaidas. Kas bus tas, bet gaila, kad net dabar A. Skudutytės kroso motociklo nepuošia Ignalinos rajono rėmėjų – viešintojų logotipas su prašmatniomis lelijomis ar firmos ženklu.

Skudučių šeimoje mergaitės ne iš karto tapo jų šeimos „logotipo“ nešėjomis. Jaunėlis, jaunesnysis sūnus Aidas, atliepiant lietuviškai patriarchalinei tradicijai, tapo tėvų nerealizuotų svajonių objektu. Jam pirmam tėtis nupirko mažą motocikliuką. Išradingoji mama, laisvalaikiu besimaudydama po Ginučių malūno kriokliu, pakeliui perskaitė skelbimą, kviečiantį dalyvauti varžybose Rokiškyje. Šeima džiaugsmingai sutarė dalyvauti ir leisti jaunėliui varžytis, o gal?.. Ir tuomet, ir vėliau, ir dabar startinius mokesčius mokėjo šeima (tik dabar Adrija vis mažiau skolinasi…). Jaunėlis karjeros pradžiai buvo pasiruošęs, bet organizatoriai vis kalbino dalyvauti 12-metę Adriją… Po to dar ne vienus metus Adrija nuolankiai triūsė tėvo garaže vis įgydama ir didesnę techninės priežiūros patirtį, plačiau suvokdama technines galimybes, bet motociklą jai nupirko. O vėliau varžybos, varžybos ir dar kartą varžybos. Visur su šeima – lyg tabore – su autobusiuku, kuriame ir miegama, ir kava, ir pietūs verdami… 

Tobulėjo varžybos kuriose dalyvavo, jų gausėjo, atsirado kam atstovauti – MBP Panevėžio moto klubui. Keitėsi autobusiukas, tėtės inžinierinių gabumų ir darbščių rankų pagalba tobulėjo įranga, pakėlėjai ir t. t. Nesikeitė amžinųjų, ištikimųjų sirgalių komanda – šeima. Joje gausėjo į šią sporto šaką įninkančio jaunimėlio. Jaunėlė Adrijos sesuo Agilė, pati kylanti motociklininkė, palengvėle tampa jos asistente, o pasirinktas gyventi draugas – mechaniku. Ir vėl varžybose visi kartu, vienas už kitą, bet… be kraštiečių… Guodžiasi rūpestingoji mama, kad Adrijai jau būtinai reikia trenerio, šeimos palaikymo atmosferą ji jau praaugo… Bepigu jaunėliams, atėjusiems į pasaulį po Adrijos: šioji ir sesę, ir brolį važiavimo subtilybių pamoko… Jiems nereikia patiems viską „atrasti“ besidaužant su motociklu po Ignalinos aukštumas, kurias sustūmė paskutinis šiose žemėse vykęs apledėjimas. Ir gyvybe jie mažiau rizikuoja nei Adrija. Tai moto mamos nepaliekantis rūpestis. Kodėl moto mamos? Tokio pavadinimo prizą jai įteikė vienų varžybų organizatoriai, nuolat sutinkantys ją visuose moto sambūriuose. 

Džiaugiasi jos širdis: vaikai dainuoja, vaikai sportuoja, Adrija keičia moto sporto tradicijas Lietuvoje, vyras vis patogiau įruošia jų šeimos „karietą“ žygiams į varžybas, moto klubas iš Panevėžio, kurio nariais tapo jau visi vaikai, dalinai padeda sudarydami galimybes gauti atitinkamam jų raidos etapui reikalingą transportą, aprangą, kitas technines priemones. Šeimai tenka lyg ir mažesnioji išlaidų dalis, bet dabar Adrijai jau reikia visai kitokio lygio moto priemonės, nes kitaip Lietuva liks be aukso… varžybose ir valgyti, ir miegoti reikia… Tėvų pavyzdžiu jau savo autobusiuką įsigijo. O šeimoje auga dar du moto sportu sėkmingai užsiimantys vaikai… Šeimos mašinų remonto dirbtuvės „nebepajėgia“ tiek uždirbti, kiek reikia priemonėms, pratyboms, varžyboms. Respublikos sporto vadybininkai šios sporto šakos kažkaip „neatranda“ rėmimui, na nebent televizija aštrių vaizdų paieško. Skudučiai juokiasi, kad jie Ignalinoje patys turtingiausi: gyvena vyro Gintaro senelių namuose atokiame atokios Ignalinos užkampyje, per varžybas po restoranus nesitrina, valgo makaronus, bet kai kreipiasi ieškodami paramos dukros dalyvavimui varžybose, sužino, kad visi niekuo padėt negali, sunkūs laikai. 

Adrijai tik jos jaunystės laikas duotas. Ieškodama pagalbos ji rašė; „Per aštuonerius metus motociklų kroso sporte užkopiau į kalnus, leidausi nuokalnėmis, tačiau dabar, sukaupusi didelę patirtį, siekiu įrodyti, kad mažas miestelis nėra rodiklis ir kad dideli kalnai tik apsimeta tokiais! Mano 2024 m. tikslai – finišuoti tarp 3 geriausių moterų Europos čempionate ir pasiekti aukščiausius rezultatus Pasaulio čempionate bei taip perrašyti Lietuvos sporto istoriją.“ Sportininkės mintys patvirtina garbaus kraštiečio, Nepriklausomybės signataro, prof. Č.Kudabos žodžius, kad po Lietuvos miestelius ir kaimus išbarstyta gausybė perliukų. Ne miestų juvelyrikos salonuose grynuolių reikia ieškoti. Mūsų visų šalies gyventojų (o gal net svečių) funkcija, greičiausiai, juos rasti, padėti ir pateikti pasaulio teismui tuo pačiu garsinant savo šalį ir konkrečią vietovę, kraštovaizdį, kurio aukštumų ir žemumų kontrastai, klimatas, net ežerų gausa, gimdo ir išliūliuoja gyvenimui tokius stebuklus.

Apie šeimą sukurtas dokumentinis filmukas, kurio pagrindinė herojė – Adrija. Nesenai jį rodė LRT: be triukų ir gudragalvysčių, atviras, šiltas. Tikras kaip panelė Adrija su besiplaikstančia gėlėta suknele… Adrija ant krosinio motociklo sėdo būdama 12-os metų. Šiandien merginai 22, o jos sąskaitoje – šūsnis pergalių, apdovanojimų ir Lietuvos motokroso čempionės titulas. Sumušimai, nubrozdinimai ir kaulų lūžiai – motokroso kasdienybė. Tačiau Adrija nesiskundžia ir randų neskaičiuoja. „Gyvenime reikia išbandyti viską. O susižeisti gali net eidamas į parduotuvę“, – drąsina sportininkė. Išgirskime jos prašymą: „jei ir tu sutinki, kad kartu galime padaryti daugiau, prisidėk prie mano šių metų tikslų ir kartu įrodysime, kad Ignalina, Aukštaitija, Lietuva ne tik graži, bet ir galinga!“

Norintys paremti Lietuvą, krosų motociklininkę jaunąją Adriją Skudutytę nors kelių eurų paramą gali skirti: „Asociacija MK Skudučiai“. Adresas: Miško g. 29, Ignalina. Įmonės kodas: 306270614. A. s. LT58 7300 0101 8288 8147 Swedbank. Tel. +370 625 57409. El. paštas: askudutyte@gmail.comMergina žino kiekvieno pinigėlio kainą, ne svetimas jai ir gebėjimas taupyti reikšmingiems dalykams ir yra dėkinga už kiekvieną prakaito lašą paaukotą dėl jos, dėl šalies pasiekimų sporte. Maži įnašėliai gali lemti jos dalyvavimą varžybose.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje