Į redakciją paskambinusi laikraščio skaitytoja paprašė, perduokite žemdirbiams ir visiems sveiko proto žmonėms, kad liautųsi pylę trąšas į daržus, į laukus. Ar nepavargome valgyti chemijos? Maža ligų ir pandemijų? – retoriškai klausė moteris. Ji pakraupo per televiziją pamačiusi reportažą apie ankstyvųjų bulvių sodinimą kitame Lietuvos pakaraštyje. Ten tiek trąšų pilama, o derlius bus birželio pradžioje…

Geriau pirksiu ankstyvąsias bulves, atvežamas iš Italijos ar Prancūzijos, nes nepasitikiu lietuviška kontrole, netikiu jokiu sąžiningumu, kai rūpi tik viena – didelis pelnas, bet ne pirkėjų sveikata – sakė skambinusioji.

Suprantama, galima nekreipti dėmesio į tokius skambučius ir apsimesti, kad viskas gerai. Tačiau tikrovė niekam nekelia džiugesio. Kiek mėgintume nutylėti ar neregėti esminių gamtą ir žmogų alinančių faktų, ekologinių dramų skaičiai auga, didėja neatsakingo elgesio su aplinka apgailėtinų rezultatų sąrašas. Verkia visas pasaulis, verkia ir Lietuva.

Jei straipsniuose rašome panašia tematika, gauname pastabas, kad veltui keliame psichologinę įtampą, panikuojame, regime kraštutinumus, kad liksime be duonos, jei nebus pilamos trąšų tonos į žemę, nebus derliaus, atkeliaus badas. 

Žinoma, kad badaus „nuomonių formuotojų“ ir socialinių pašalpų išaugintos kartos, nemačiusios žemės darbų ir neturinčios supratimo, kur duona auga, kaip „karvė sūrius gamina“… Daugeliui juk nuoširdžią šypseną kelia lietuvaitės, pasakodamos, kad jos tikros miestietės, nemačiusios nei kaip morka dygsta, nei suprantančios ką paukščiai lesa. Norisi tokių tik paklausti, kokiame jau mieste visai izoliacijoje augusios ar kosminėje stotyje gyvenusios, jei Lietuva visada buvo vienas didelis kaimas. Kur čia tie dangoraižiai, iš kurių nei išlipti, nei išvažiuoti…

Va tokias kartas galima badu ar kitokiais nepritekliais gąsdinti, bet ne mūsiškes. Mūsų problemos kitokios, nes ūkininkavimo galimybės išnaudotos beveik maksimaliai, neatsakingas ūkininkavimas baigia nualinti derlingas žemes, čia ilgai chemija negelbės, o ES tarnybų dėmesys jau (pavėluotai) nukreiptas į natūralių pievų atstatymo, išsaugojimo sąlygas. Skaudžiausia, kad nesveiko pelno vaikymasis užvaldęs ir smulkių ūkių šeimininkus. Turi žmogus porą ha, bet tingi imtis protėvių išminties ir užsiimti sėjomaina, leisti žemei metelius atsikvėpti. Iš to gabalėlio spaudžia kiek įmanoma – vis trąšų tonomis, įvairiausiais aplinkai ir žmogui nuodingais purškalais, kad tik be piktžolių, kad tik daugiau užterštų grūdų duonai. 

Dar keisčiau, kada greta du ūkiai – vienas ekologiškas, o kitas ne. Antrasis purškia ant savo laukų, pila tiek, kiek kišenė leidžia, visos cheminės dulksnos debesimis skrenda kur tik nori… Tai kokia čia ekologinė produkcija auginama pirmame?.. 

O liūdniausia, kada žmogelis turi vieną daržiuką, augina daržoves savo šeimai ir vis tiek pila kibirais trąšas, kad jo derlius būtų didesnis už kaimyno. Kad tik pasipuikuotų.

Tikrai, su maisto ir aplinkos užterštumo problemos regėjimu visuomenėje didelė bėda. Kalbame apie artimo meilę, bet ar tai meilė, jei augini ir parduodi nuodą kitam? Pinigas didelis, visada galima rasti pasiteisinimų ar įtilpimų į reikalavimų normatyvus, bet pelno sąskaita žudomi kiti žmonės. 

Laikinas pelnas, kokybiška technika ir praeinatys malonumai atneša apgailėtinus rezultatus. O apie ekologiją garsiai prabilta tada, kai jau žūsta gyvūnijos ir augalijos arealai, trūkinėja amžinos jungtys gamtoje. O kokie orų kataklizmai! Ar ir čia pasakysite, kad niekas nevyksta?

Baigiasi pagrindinis biznio etapas žemės ūkyje, dabar visiems žemės savininkams, dirbantiems įvairiomis formomis, teks galvoti, kaip elgtis su nualinta žeme, kokią kalbą rasti su ja. Kaip atsiprašyti, jei dar nevėlu.