Iki 2017 m. pabaigos Ignalinos rajone buvo Aukštaitijos nacionalinis (Lietuvoje pirmasis, 2024 m. kovo 29 d. sulaukęs 50 metų) ir Labanoro regioninis parkai, Gražutės-Sartų ir Sirvėtos regioninių parkų dalys, Ažvinčių sengirės rezervatas, kurioje ūkinė veikla nevykdyta daugiau nei 70 metų, 11 kraštovaizdžio, 4 botaniniai-zoologiniai, 9 hidrografiniai, 10 telmologinių, 3 geomorfologiniai, 1 archeologinis, 1 urbanistinis draustiniai, 96 kertinės miško buveinės, t. y. 62 proc. iki reorganizacijos urėdijoje (jie tvarkė/o miškus), Ignalinoje įkuriant Valstybinės miškų urėdijos Ignalinos skyrių (arba, kaip sako pajūrio Parko ekologas E. Paplauskis – lentų plantacija). Po reorganizacijos prasiplėtė skyriaus plotas, o tuo pačiu daugiau ir saugotinų „vienetų“ pateko jo įtakon. Aukščiau minėti objektai buvo saugomi vienokiu ar kitokiu režimu. Kodėl jie buvo saugomi? Kas suformavo tokį poreikį? Ar pasakojame savo vaikams ir apsilankantiems anūkams, kad šiemet jubiliejų minėjęs Ignalinos krašto sūnus prof. Č. Kudaba inicijavo pirmojo Lietuvos (vėliau Aukštaitijos) nacionalinio parko įkūrimą rajone, ar mes išmokome tuo didžiuotis, džiaugtis jo gyvavimo metais, pristatyti pasiekimus visuomenei? Kada paskutinį kartą rajono žiniasklaidoje girdėjote ką nors apie jį (išskyrus kvietimus į Žuveles, Meironis, Stripeikius, Blėkos popso festivalius)? 

Tikrovei žmogus atsiveria visa savo esybe: protu, emocijomis, valia, intuicija. Toks pažinimas tai – išgyvenimas, kartu ir tikėjimas tiesa, kuri jaučiama, suprantama ir realizuojama darbais. Žmogus į žemę ateina su kažkokia užduotimi, kažką turi nuveikti pagal Dievo planą… Visi gyvi organizmai yra susiję tarpusavyje. Žmogus, kaip vientisos ekosistemos dalis, yra glaudžiai susijęs su natūralia aplinka, kuri veikia jį ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Gamtos cikliškumo paisymas buvo būdingas senajam lietuvių gyvenimo būdui, tai formavo vertybes. Karta kartai perduodavo gamtos sakralumo, žmogaus nenutrūkstamo ryšio su ja suvokimą. Panteistinis gamtos suvokimas reikalavo pagarbiai elgtis su ugnimi, vandeniu, žeme. 

Ar tikrai buvo taip?

Lietuva ruošiasi Dainų švenčių, kurios yra Europos nematerialusis paveldas, 100-mečio minėjimui. Archeologo dr. V. Vaitkevičiaus publikuotoje medžiagoje įrodinėjama, kad miškas taip pat yra ir materialusis, ir nematerialusis Lietuvos paveldas. Ir senovėje, ir atkurtoje, ir dabar jos turto, amatų ir net švenčių kūrėjo, maitintojo, gynėjo, emocijų balansuotojo ir daugybę kitų funkcijų atlieka miškas. Mūsų protėvių ir mūsų gyvenimai vienaip ar kitaip susiję su mišku. Jame mokomės suprasti, kaip vienas reiškinys sukelia kitą, kaip vienos gyvybės rūšies perteklius naikina kitą, jame paslaptingieji aukų akmenys ir karių žeminės, jame auga maistas ir pinigai mūsų namų ūkiams bei valstybės biudžetui, jame formuojasi dykros ir taiga… Nesupratęs mažo galybės, nesuvoksi, kaip atsiranda dideli reiškiniai… 

Tūkstančius metų mūsų kraštai buvo tiesiog jūros dugnas. Mokslininkai mano, kad miškai pradėjo formuotis prieš 320–400 mln. metų. Prieš maždaug 250 mln. metų pradėjo keistis klimatas, augalijos sudėtis: vyravusius sporinius augalus keitė pušynai. Gerėjant dirvožemio sudėčiai, maždaug prieš 150 mln. metų pagausėjo lapuočių. Kainozojuje, maždaug prieš 67 mln. metų, pradėjo formuotis upių tinklas, reljefas. Tai atliko šios eros paskutiniuose perioduose į Lietuvą atslinkę 3 km aukščio ledynai. Paskutinis ledynas, sukūręs nuostabų Rytų Aukštaitijos kraštovaizdį, Lietuvą paliko maždaug prieš 16 tūkst. metų. Ledynmečio reliktais galima vadinti beržą keružį, laplandinį karklą. Ar žinote, kodėl beržas keružis išliko? Jis prisitaikė gyventi kimininėje pelkėje, kurioje durpingas žemės sluoksnis įšyla lėtai ir jo šaknys visą vasarą jaučia šiaurietišką vėsą… Ledynams nutirpus, „atkeliavo“ asiūkliai, paparčiai, kiti šiltamėgiai augalai. 

Detaliausi ir didžiausi archeologiniai kasinėjimai Parko teritorijoje buvo vykdyti Ignalinos–Švenčionių rajonų paribyje, Kretuono ežero apylinkėse. Archeologas dr. Algirdas Girininkas sakė, kad būtent šiame krašte yra per šimtą archeologijos paminklų ir kad tokios didelės jų koncentracijos Lietuvoje nėra niekur kitur. Archeologiniai tyrimai jam leidžia teigti, kad žmonės čia apsigyveno vėlyvojo paleolito laikais (IX a. pr. Kr.). Kasinėjimams vadovavusiam archeologui dr. A. Girininkui turime dėkoti už žinias, nes, kaip rodo pastarieji gyvenimo faktai, rašant istoriją galima ją „palenkti“ vadovaujančios politinės jėgos pučiamo vėjo kryptimi, o radinys, kaip ir iš senovės atėję vietovardžiai, ypač hidronimai, liudija tikrąją istorinę tiesą. Paleolito pabaiga siejama su ledynmečio pabaiga. Klimato pokyčiai privertė žmones keisti gyvenimo būdą. Senosios religijos garbino nepažįstamas gamtos jėgas. Miškų ir jų turtų naudojimas prasidėjo tuo pat metu.

Amžius puoselėti vietiniai turtai

Amatai. Ankstyviausiuose amžiuose žmonės gamino darbo įrankius ir jais naudojosi. Žmogus be jų nebūtų sugebėjęs išgyventi, nes yra silpnas. Pirmieji žmonės buvo būtybės, kurios labai skyrėsi nuo mūsų. Tik todėl, kad išmoko naudotis darbo priemonėmis, išsivystė modernus žmogus. Paleolito laikotarpiu atsiradęs kirvis buvo nuolat tobulinamas. Tam pirmykščiai konstruktoriai negailėjo laiko, nes jis buvo reikalingas ir norint briedį nukauti, ir būstą pasistatyti, ir priešus išvaikyti. Kirvis buvo nuolat tobulinamas. Tai vienas seniausių ir universaliausių, praktiškiausių ir įdomiausių vyrų žaisliukų per visą žmonijos istoriją. Ar toli per pastaruosius tūkstantmečius nužygiavo žmonija? Nuo pirmojo žmogaus atsiradimo praėjo daug metų, bet šiandienos medkirčiui reikalingiausių daiktų sąraše šalia benzininio pjūklo, mobiliojo telefono liko ir… kirvis. Jis bei įvairios jo formos naudojami miškuose ir šiandien.

Kaulinius, medinius, akmeninius įrankius keitė metaliniai. Tikėtina, kad geležies gavyba vakarinėse baltų gentyse prasidėjo apie III–II a. pr. Kr. Geležies metalurgijos pėdsakų, siekiančių ankstyvąjį geležies amžių, rasta mažai, nes pavienės rudnelės (įrenginiai rūdai lydyti), buvusios žemės paviršiuje, sunyko dėl agrarinės žmonių veiklos. Žaliavos geležies rūdai gaminti – balų rūdos, kuri vadinta žemės krauju, buvo aptinkama visoje miškingoje zonoje. Lietuvoje aptinkama balų rūda dar žinoma pelkių, dumblo, ežerų, velėninės rūdos ir gelžžemės pavadinimais. Balų rūdos gavyba gana paprasta, todėl labai greitai tapo populiariu verslu. Viena seniausių rudnelių rasta Narkūnų piliakalnyje (Utenos r., apie II a. po Kr.), tarp ankstyviausiųjų minimos ir nuo 1554 m. buvusios Linkmenų apylinkėje (tikėtina Cijonų karališkoji balų rūdos liejykla). Rūdos paieškos, jos kasimas ir gabenimas į rudnias kenkė aplinkinėms girioms. Miškams daroma žala, matyt, buvo gana didelė, nes XVII a. kai kurių girių girininkai, be savo įprastinių pareigų, buvo įpareigoti stebėti, kad draustinėse girių teritorijose rūda nebūtų kasama, nes tai gadino šienaujamus plotus, menkino žvėrių pašarą ir drumstė jų ramybę. 1627 m. karališkieji revizoriai tikrino vienos girininkijos eigulių skundą dėl rudnių daromos žalos girioms. Šalia geležies gavybos plėtojosi ir anglių degimo, dervos varymo verslai – Šakarvoje buvo dervos gamyba, kalvystė.

O kur dar karnos apavui, krepšiams, grybavimas, uogavimas, bitininkystė, medžioklė, žvejyba, tinklai, valtys… 

Audimas-kalba. Nuo senų senovės buvo aktualizuojamas žmogaus ryšys su gamta, priklausomybė nuo jos. Audimo raštuose ir drožiniuose išlikusi ornamentika, tai – simboliais žinią nešantys laiškai iš praeities. Jų reikšmės pasakoja mūsų protėvių supratimą apie pasaulį. Tarybiniais laikais buvo teigiama, kad tai tik ornamentika, bet dabar išaiškinta, kad baltų kultūroje apskritimas simbolizuoja saulę, trikampis – dangaus skliautą arba pastogę, tiesi linija – Žemyną arba Žemės motiną, ugnies kryžius, arba atvirkščia svastika – Gabiją, ugnies globėją ir t. t. Visa ženklų sistema remiasi Pasaulio medžiu, kuris turi tris lygmenis: centrinė dalis reiškia dabartį, aukštyn kylančios šakos – ateitį, šaknys – praeitį, požeminį pasaulį. Ritualiniame kirvuke buvo rastas piešinys su kylančiomis ir besileidžiančiomis eglių šakelėmis. Kylanti į viršų šakelė simbolizuoja gyvybę, besileidžianti – mirtį, nebūtį. Kituose daiktuose išlikusi ornamentika su brūkšneliais-šakelėmis, nukreiptomis aukštyn, simbolizuoja augančius augalus, o žemyn – linkstantį javų varpų derlių, krintančius lapus ir net nuo darbų sulinkusį žmogų. Latvių semiotikas V. Celms teigia, kad paties žmogaus simbolis baltų raštuose turi daug bendro su Pasaulio medžiu, saulės ženklais, nes mūsų protėviai nemokėjo žmogaus priimti be sąlyčio su gamta. 

Gynyba. Žemines daug kas iš mūsų matė, apie kūlgrindas girdėjo, bet yra ir unikumų: besiformuojančios Lietuvos valstybės gynybinis įrenginys. Taip archeologas dr. Algirdas Girininkas pavadino Rėkučių įtvirtinimą, esantį Parke, Pakretuonės miške, tarp Žeimenio ir Vajuonio ežerų. Rėkučių gynybinis pylimas pirmą kartą paminėtas okupacinės caro administracijos sudarytame Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje. 1906 m. dalis pylimo, ariant žemę, jau buvo sunaikinta. Vakarinę įtvirtinimų dalį perkirto 1861 m. statytas geležinkelis, sunaikinęs dar apie 70 metrų. Rėkučių gynybinį įrenginį 1989 m. iš naujo aptiko archeologai dr. A. Girininkas ir dr. G. Zabiela, 1994 m. – Nalšios muziejaus archeologas V. Semėnas. Archeologo prof. A. Girininko nuomone, Rėkučių įrenginys buvo tik dalis gynybinės linijos, kuri tęsėsi nuo Tauragnų iki Daugėliškio kalvyno. Gynybinę sistemą sudarė piliakalniai ir natūralios gamtinės kliūtys – ežerai, kalnagūbriai, upės. Todėl šiaurės vakarų–rytų–pietryčių kryptimi driekėsi apie 50 km bemaž tiesi žmonių ir pačios gamtos sukurta gynybinė linija. Nustatyta, kad jį statė keli šimtai žmonių gana ilgą laiką, o tai rodo, jog organizuojant šiuos darbus, čia pasireiškė aktyvi politinė (valstybinė) valdžia. Pylimas buvo skirtas gintis nuo priešų iš šiaurės, t. y. jį pastatė Nalšios žemės gyventojai. 

Kita įdomybė: Dringio intakas Švogena ir Dysnų ežero intakas Dūda išteka iš tos pačios Galų pelkės. Istorikai galvoja, kad čia senais laikais buvo pervalka, kuria buvo bandoma keliauti laivais iš Baltijos į Juodąją jūrą juos pertempiant. XIX a. buvo paruošti trys techniniai projektai, kaip upėmis sujungti Dauguvą su Nemunu. Gaila, kad 1812 m. karas sutrukdė tai įgyvendinti. O jų – tokių neįprastų – daug.

Žodinė, dvasinė kūryba. Daugelio radinių prasmę paaiškina iš amžių glūdumos atėjusios žodinės kūrybos liekanos. Profesorius T. Narbutas rašė: „Romos istorikai savo knygas pradėdavo nuo dievų ir pusdievių ar visai neverifikuojamų legendų aprašymų, juk nuo kažko reikia pradėti <…>. Mitologijos esmė ir tikslas yra pagrįsti istoriją. Tai pagrindas, be kurio istorijos negali būti, jei tauta neturi savo papročių, mitų ir dievų, jei neturi savo religijos, neaišku, nuo ko pradėti apie tą tautą rašant, kur jos buvimo, radimosi ir savasties egzistenciniai pagrindai.“ Ką apie pasaulio sutvėrimą pasakoja lietuvių mitologija? Pasaulio sukūrimo (arba kosmogoniniai) mitai yra ypač archajiški. Jie įžvelgiami kalendorinių švenčių apeigose, žodinėje tradicijoje. Tai pasakojimai apie pasaulio, kaip visumos, arba atskirų jo dalių atsiradimą. Atskirtys galėjo būti tolesnio kūrimo sąlyga.

Požiūryje į dievybes, jų pagerbimo ritualuose taip pat atsiskleidžia to meto žmogaus santykis su gamta. Ipatijaus metraštyje, datuojamame 1252 m., kalbama apie lietuvius ir jų karaliaus Mindaugo dievus, kuriems slapta buvo aukojama: „Visų pirma Nunadieviui, Teliaveliui ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai.“ Medeina – karinga lietuvių miško deivė. Pagal J. Greimo tyrinėjimus, Žvėrūna-Medeina esanti netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Ji nesauganti medžiotojų, bet greičiau trukdanti jiems žudyti, turi atitikmenų su graikų Artemide ir romėnų Diana, taip pat pradėta garbinti medžioklės ūkio sąlygomis. Dėl šios deivės negalima tarpušvenčiu kirsti medžių, nes iš jų lentų padarytame karste palaidotasis išmetamas… 

Medžių atvaizdai yra iš XVIII–XIX a., tačiau jų kultas atėjęs iš viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus. Atskiri dievai globojo atskiras medžių rūšis, pvz., Lazdona – lietuvių mitologijoje riešutų deivė. Ji globojo svarbų senovės žmogui medį – lazdyną. Deivę mini J. Lasickis. Atskirus medžius globojo Beržulis, Kirnis ir kiti. Medžių gerbimo kultas buvo labai stiprus. Buvo tikima, kad jų šakose apsigyvena mirusiųjų vėlės. Geležies amžiuje buvo laidojama medžiuose. Lietuvių raudos žodžiai „o kur aš dabar Tave dėsiu? Pakasiu – supūsi, pakabinsiu – sudžiūsi, numesiu į patvorėlę – šuneliai suės“ arba Sovijaus mito nuotrupoje sakoma mirusiojo frazė, kad blogai medyje ilsėjęsis, „uodai ir vabalai visokie kandę“, nurodo, jog tiesiogine prasme velionio kūnas buvo įkeliamas į medį. XVI a. aukštaičiai savo nekrikštytų vaikų nekasė žemėn – kėlė juos į liepas. Tai liudija netvarkingi kaulų subėrimai į kapavietes. Iš to laiko iki dabar atėjo „laidojimo medyje“ – medinėje skrynioje (karste) – tradicija. Iki šiolei laidojimo apeigose daug eglišakių… Jei karys žūdavo svetur, jo kūno neperveždavo – supildavo menamą kapą, ant jo sodindavo kadagį. Dabar mes sakome, kad paliekami sėkliniai medžiai, o senovėje kertant mišką buvo paliekami „šventi“ medžiai, kurie, greičiausiai, turėjo tą pačią funkciją – dauginti mišką. Kartais centrinė, kartu ir švenčiausia miškelio vieta būdavo ten, kur augdavo seniausias ir storiausias medis. Šventais vadinti medžiai taip pat nudžiūdavo… Taip ilgainiui atsirado stogastulpių, o įvedus krikščionybę, jie virto kryžiais. Dabartinėje Parko teritorijoje taip pat yra senąjį kultūros klodą menančių vietų.

Prie šventųjų akmenų, archeologų nuomone, apeigos vyko jau neolito ar ankstyvojo žalvario amžiaus laikotarpiu. 

Religija. Lietuvių liaudies kultūra susikūrusi ant gamtos civilizacijos pagrindo (o atėjusioji krikščionybė – miesto civilizacija). M. Gimbutienė manė, kad pagoniškąjį sluoksnį sudaro matriarchalinė senosios Europos kultūra ir ant jos „užneštas“ patriarchališkas indoeuropiečių kultūros sluoksnis. Pagonybė Lietuvoje išlikusi sukrikščionintu pavidalu. Stačiatikių ir Romos bažnyčios kritikuotos už tai, kad įsileido tiek daug pagoniškų elementų, nors nebuvo kas daryti – kaimo žmonių neviliojo „istorinė“ bei „moralinė“ krikščionybė, nes jų religinę patirtį geriau atitiko „gamtinė krikščionybė“. Mistinis tapatinimasis su gamtos ritmais ir dabar atvirai toleruojamas bažnyčios. Tai kaimo religijos šerdis: darbas→šventė. Šiai krikščionybės rūšiai „Gamta“ ar „Prigimtis“ reiškia ne nuodėmę, bet Dievo triūsą. Per Įsikūnijimą tapo atkurtas šis pasaulis, štai kodėl Bažnyčia ir Kristus persunkti gamtinių simbolių. Net sakramentai Pietryčių Europos religiniame folklore pašventina Gamtą. Pačios akivaizdžiausios to liekanos mūsų dienomis – iki šiol per iškilmes bažnyčios puošiamos ąžuolų girliandomis, bruknienojais ar net pataisais…

Krikščionių šventieji taip pat rūpinosi atskirais reiškiniais ir socialinėmis žmonių grupėmis. Krikščionių šv. Pranciškaus dvasia lietuviams maloni ir artima, nes jos spinduliavimas prasidėjo XIII a. viduryje, pačioje Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje. Šis šventasis rūpinosi bažnyčios plėtra, gamtosauga, įkūrė Pranciškonų ordiną ir kt., įrodyta, kad pranciškonai mokė Algirdo ir Kęstučio vaikus. Yra sodus, daržus, ugnį, žvejus ir kt. globojantys šventieji. Šiandien iš su gamta susietų šventųjų bene pats populiariausias šv. Hubertas – medžiotojų globėjas. Lapkričio 23-ia – Šv. Klemenso diena (priešprieša Šv. Juozapo). Liaudies kalendoriuje ši diena laikoma vasaros ir rudens žvejybos pabaiga (pradžia). Paežerių gyventojai ištraukdavo valtis sausumon, „smaluodavo“ jų dugnus pavasariui. Prie stulpo prikaldavo išdžiovintą lydekos galvą, nuo liepto nuskandindavo šamo ūsą. Susirinkę pakrantėje žvejai virdavo visų ežeruose gyvenančių žuvų žuvienę. Tuomet atskirų paežerių kaimų vyrai dainuodavo – kuris kaimas nugalės. Dažnai tai tapdavo moterų galvų skausmu… Labanore troškindavo lydekas. 

Religijos turi įtakos ir gamtinei aplinkai. Pvz., įvedant krikščionybę Lietuvoje buvo kertami šventi miškai. Krikščionių pasninkas darė įtaką žuvų tvenkiniams atsirasti ten, kur jų anksčiau nebuvo. Vyno draudimas islame sunaikino Mažosios Azijos vynuogininkystę. Rytų teritorijose paplito arbatžolės dėl to, kad budistų meditacijos metu arbata palaiko budrumą. Daugelyje religijų žinomos šventosios ar dievams pašvęstos giraitės, į kurias negalima įžengti arba į kurias gali įeiti tik aukojantys žyniai per ypatingas šventes. Jas galima vadinti pirmaisiais draustiniais. Tokias šventąsias vietas paprastai papildo ir užbaigia žmogaus rankų suformuoti šventieji kraštovaizdžiai – kapinynai, šventyklos, vienuolynai ir t. t. Šiandien savotiški to atitikmenys – draustiniai, kertinės buveinės, nacionaliniai ir regioniniai parkai, kurie kuriasi tose vietose, kur yra estetiškas, mokslui vertingas kraštovaizdis, daug saugotinų objektų ir etnografinių vertybių. Jie saugo dalį piliakalnių, pilkapių, alkaviečių, vėliau vykusių karų ir kitas istorijai šventas vietas – mūsų materialųjį ir nematerialųjį paveldą. 

Rytų Lietuvos paribio miškai formuoti skirtingų šalių specialistų, artėjant Antrajam pasauliniam karui buvo labai skirtingi: buvusioje Lenkijos pusėje keružynai, nespėjusios atsigauti kirtavietės, o Lietuvos pusėje našūs, kokybiški, šimtamečiai pušynai ir net sengirės… nes nebuvo realizavimo galimybės… XX a. antroje pusėje pakito svarbiausios lietuvių vertybinės nuostatos. Bene didžiausią smūgį šeimai sudavė panaikinta privatinė nuosavybė ir suvisuomenintas darbas. Tuo buvo išmuštas natūralus pagrindas, jungdavęs bendruomenės narius, telkęs juos sąveikai ir teikęs moralinius kriterijus jų elgsenai, o gyvenimui – prasmingumą. Didžiulė mokslo ir technikos pažanga leido žmonėms susikurti patogią buitį, pasiekti gerovės, kartu ir galimybių saugoti savo sveikatą. Tačiau ilgainiui išryškėjo nelaukti civilizacijos padariniai. Patirtas gėris tartum virto priešybe, nusimetusia gražią skraistę… Dėl tradicinių vertybių praradimo, dėl didėjančios pasaulio šalių technogenizacijos, pramonės plėtotės, visuotinio mechanizavimo, chemizavimo, informacijos srauto ir nemąžtančio jos poreikio, gyvenimo tempo greitėjimo, triukšmo, didžiulės emocinės ir psichinės įtampos ir t. t. susidarė globalių ir lokalių, žmonėms gyvybiškai opių socialinių problemų kompleksas. Vertybinės krizės šaknys glūdėjo tarybiniais metais susiformavusiame mūsų požiūryje į Žemę kaip į priešą, kurį reikia užkariauti, kaip fermą, kurią reikia naudoti savo poreikiams, kaip teisėtą ir puikų valdų turėjimą, o svarbiausia – kaip į Žemę su neribotomis galimybėmis. Šios nuostatos turi užleisti vietą ekologinei sąžinei, meilei, pagarbai, susižavėjimui, visos ekosistemos, kurios dalimi mes esame, supratimui ir etikai, garantuojančiai kokybišką, orų ir dorą žmonių giminės gyvenimą.

Tautinės sąmonės prabudimas 

Lietuvoje žmogaus jungtis su bendruomene per ilgus amžius sutapo su dainomis, pasakomis, pasaulio ir visko, kas gyva, sukūrimo mitais, legendomis, gamtos dėsningumų pastebėjimais, atmintyje užfiksuotomis materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Gyvoji jungtis siekė girias, kaimo kapinaites, stogastulpius, kryžius, rezistencines kovas, vestuvių, krikštynų ir kt. apeigas. Tokiu būdu žmogus tapdavo savęs paties kūrėju. Paprotinė teisė reguliavo bendrijos gyvenimą, nustatė jos dorovinius principus. Pirminė jos stadija – doroviniu atžvilgiu bendrijai priimtinos elgsenos taisyklės, kuriomis vadovaujantis nekildavo abejonių, kaip elgtis. Kai tos taisyklės pasidarė privalomos, virto paprotinės teisės normomis. Paprotinė teisė, sukurta daugelio amžių patirties, atitinkanti bendrijos dorovines nuostatas, net ir atsiradus rašytiniams įstatymams, toliau normino gyvenimą. Senosios nuostatos rado vietos ir I Lietuvos Statute ir buvo papildomos. Tai vienas pirmųjų Lietuvos dokumentų, tiek daug vietos skyręs gamtosauginėms problemoms.

Karai ir revoliucijos budino tautinę sąmonę. Didėjo noras išlikti pasaulio galingųjų kovose, o tai galėjo garantuoti tik išskirtinumas, gerbimas to, kas esi. Buvo siūlomi įvairūs įprasminimo būdai. XIX a., aktyvėjant Tautiniam sąjūdžiui, tuometinėje aukštuomenėje buvo keičiami požiūriai į lietuvybę, jos vertybių nešėjus. S. Daukantui – eigulio sūnui, romantikui, siekusiam sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, pavyko pakeisti Europoje nusistovėjusį požiūrį į mišką, kaip į barbarų prieglobstį. Jam pavyko suformuoti miško – Lietuviškos didybės vertybių nešėjo – simbolį. Svarbiausias jo uždavinys – ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą. S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių – didžiosios tautos dalies, išlaikiusios identitetą, nesulenkėjusios – įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Bendrakultūrinės kompetencijos ugdė atsakomybę už protingą gamtos priežiūrą.

Gyvename bendruomenėse. Visi turime kaimynų – vienaip ar kitaip su jais bendraujame. Retai kada pagalvojame, kad bendrauja ir miško gyvastis. Ne tik bendrauja, bet ir padeda vieni kitiems išlikti, pešasi, kol pribaigia vienas kitą, dažnai vienas be kito negali egzistuoti… Miškas mums tapo kažkuo labai primityviu, necivilizuotu, nekompiuterizuotu… Pamirštame, kad tai ypatingas mūsų planetos rūbas. Šiandieniai mokslo žmonės buriasi į saugomas teritorijas, kad, naudodamiesi amžiais išsaugotais resursais galėtų tyrinėti nematomus socialinius ir gamtinius tarpusavio ryšius, priklausomybes viena nuo kito.  Miško bendruomenėje susiduria paprasti ir net patys sudėtingiausi, draugiški ir priešiški sąveikos procesai. Ignalinos rajonas (visai savanaudiškai) turi visas galimybes džiaugtis ir padėti Parkui būti.

Buvęs visų giriamas Miškų ministras P. Matulionis sakė: „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“. Jis sugebėjo per ilgus metus netapti nebyliu, netapti nežinomu ir sugebėjęs iki gyvenimo dienų galo neprarasti romantinio požiūrio į aplinką. Jis pradėjo formuoti Lietuvos miškuose dirbančio – plačių pažiūrų inteligento, pilietiškai susipratusio žmogaus įvaizdį. Mišku ir jo gyventojais visais Lietuvos istorijos tarpsniais besirūpinę žmonės buvo vadinti įvairiais vardais: žyniais, miško sargais, sakais, žvalgais, direktoriais, urėdais, inžinieriais, eiguliais, etnografais ir kultūrologais, raštininkais, net buhalteriais ir įvairių specializacijų darbininkais bei kt. Saugomų teritorijų darbuotojus jungusios tarnybos taip pat buvo vadinamos įvairiai. Šiandien jie – vieni iš Lietuvos mokymo institucijose ruošiamų specialistų – visuomenei reikalingų profesijų iš begalinės įvairovės galimų darbų ir gyvenimo būdų. Saugomose teritorijose dirbančiuosius išskiria (juolab pirmojo analogų neturinčio Lietuvoje Parko) veikimo, jautimo, galvojimo, problemų matymo įvairiapusiškumas. Jis vis tik turi būti kitoks nei daugumos kitų specialybių žmonių. Siekiantys aukščiausio tikslo – sukurti gražią, gyvybingą bendruomenę iš čia dirbančių, gyvenančių, atvykstančių – turi suprasti, atpažinti ir praktiškai palaikyti gamtai naudingus procesus. Gal net būti jų dalimi. Dažnu atveju požiūrio į mišką plotis yra kiekvieno Parko darbuotojo asmeninės inteligencijos ir saviugdos dalykas. Miškų senbuviai, kurių kasdienis gyvenimas labai priklausė nuo gamtinės aplinkos, miško bendruomenę jusdavo visomis juslėmis, intuityviai, gal net tradicinio tėvų elgesio vedami. Jie tiesiog buvo dalis to, kame gyvena. Miško gyvenimo subtilybes ir priklausymą vieno nuo kito jie vadindavo žodžiais, artimais miško dvasios sampratai. Kiekvienam laikui savas gyvenimo greitis ir sava terminologija…

Siaurų specializacijų laikotarpyje Parke dirbę žmonės globaliai į procesus gebėjo žiūrėti visais valstybės gyvavimo laikais. Ar dar gali – nežinau. Jiems reikia atlikti daug specifinių darbų, darbais ir rašytiniais šaltiniais sudaryti sąlygas kitiems susipažinti su miško gyvenimo paslaptimis, pajusti jas visomis žmogui dovanotomis juslėmis, grąžinti gyvenimo džiaugsmą ir darnos pojūtį miške apsilankantiems kitų sričių darbuotojams bei jų vaikams, išmokti kartu džiaugtis ir liūdėti. Lietuvio prigimtis, gavusi normalias raidos sąlygas, ir žmogui, ir tautai turi suteikti didesnį atsparumą, kūrybiškumą, unikalesnes raiškos formas. Šiandienės civilizacijos pasiekimų, dronų, ir visažinių kompiuterių laikais tik jie privalo žinoti gražiausias, gyvybingiausias, sakraliausias vietas, nuo jų moralumo priklauso, kaip keisis mūsų aplinka, ką mes paliksime ateinančioms kartoms. Regis, jie savo kasdienybėje tokie kaip ir mes, bet jų misija – suprasti ir atsakyti už visumą. Laiku sustoti ir įspėti mus, laiku teikti naudą… 

Nuostabus, Lietuvai ir net mažyčiam Ignalinos rajonui daug nusipelnęs žmogus prof. Česlovas Kudaba, žvelgdamas nuo aukščiausiomis keteromis pravingiuojančios Nemuno ir Dauguvos upių takoskyros, aprėpė šios vietovės turtų daugiabriauniškumą bei tarpusavio saitus ir inicijavo pirmojo Parko įkūrimą būtent čia. Kaip Parkas savo 50-ąjį, taip jis savo 90-ąjį gimtadienį mini šiemet. Gal kultūrininkams (jis buvo ir pirmasis Kultūros fondo pirmininkas) atsiras jėgų garsiai, šlovingai paminėti jo gimtadienį, o tuo pačiu prisiminti ir kažkaip nesuprantamai netikėtai nebūtin nuplaukusią Parko šventę – juk unikalus jo tvarinys… Nors Parko žmonės, lyg ir atsiremdami į senąsias vertybes, perimdami tradicijas, ankstesnių darbuotojų patirtį jau daugiau nei pusę amžiaus savo darbu kuria atkurtą Lietuvos valstybę, jos istoriją, ekonominę naudą ir saugo jos turtus, bet… užmiršo tokią datą… Būtent jų kasdienį darbą turėtų lydėti mintys apie ateitį, nes tai, kas padaroma šiandien, lems mūsų anūkų gyvenimą. O kas jiems papasakos apie Parką?