Balandžio 6 d. Palūšės bibliotekoje įvyko Aukštaitijos nacionalinio parko istorijoje ryškų pėdsaką palikusio žmogaus atminimui skirta popietė „Algirdą Panavą prisimenant: gyvenimas įprasmintas darbuose ir kūryboje“. 50-metį švenčiantis Aukštaitijos nacionalinis parkas be jame dirbusių ir kūrusių žmonių, būtų kaip smuikas be stygų. Būtų, bet neskambėtų… Algirdas Panavas, žmogus – orkestras, parko istorijoje grojęs ne vienu smuiku, gimęs tą pačią dieną kartu su parku. Kovo 29 d. Algirdui Panavui būtų sukakę 70 gražaus gyvenimo metų po Aukštaitijos dangumi, Ignalinos krašto žemėje, prie kurios Algirdas buvo prisirišęs visa širdimi.

Gimė Pasiškės kaime, baigė aukštuosius biologijos mokslus. Vedė šio krašto merginą Reginą. Užaugino tris nuostabius vaikus: Raselę, Linutę ir Andrių. Sulaukė dviejų anūkių – Mildos ir Vaivos, ir visais be galo didžiavosi. 1973 m. karjerą pradėjo Ignalinos miškų ūkyje girininko padėjėju. Algirdo darbinė veikla sukosi šalia, aplink ir pačiame Aukštaitijos nacionaliniame parke: gamtos apsaugos inspektorius, miškininkas, trejetą metų tik šiek tiek tolėliau – Mažėnų kolūkio pirmininkas, visą dešimtmetį – Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius, vėliau – nepakeičiamas Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas. 

„Mes gimėme tą pačią dieną“, – taip dažnai su pasididžiavimu juokaudavo Algirdas, švęsdavęs savo gimtadienius ir jubiliejus kartu su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Parko kolektyvas pakalbėdavo ir apie būsimą parko penkiasdešimtmetį. Planavom, ką parodysim… Ką dar nufilmuosim. Deja, šįkart parko jubiliejus jau be Algirdo. Ir su Algirdu. Išeidamas Amžinybėn, Algirdas Panavas Aukštaitijos nacionaliniam parkui ir visuomenei paliko didžiulį kūrybinį palikimą – tūkstančius nuotraukų ir video filmukų, kuriuose su didžiule meile įamžintas Aukštaitijos gamtos grožis. Jis džiaugėsi ir didžiavosi, galėdamas pažvelgti į parką iš paukščio skrydžio ir jį parodyti kitiems. Renginio vedėja, Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja Sigutė Mudinienė, renginio dalyvius pakvietė peržiūrėti, kaip Algirdas matė pats save ir savo skrydžius Aukštaitijos nacionaliniame parke, LRT žurnalistės Dalios Juočerytės rengtose laidose „Miško balsai“. 

Su didžiule meile ir pagarba prisiminė Algirdą ir jo buvę kolegos, ilgus metus dirbę kartu Aukštaitijos nacionaliniame parke – Bronius Šablevičius, Irena Čeponienė, Eminuelis Leškevičius. Kiekvienas atrado šiltą žodį, prisiminimą, ir nubraukdami ašarą, ir pajuokaudami. Kalbėdami apie Algirdą Panavą, kaip Aukštaitijos nacionalinio parko direktorių, prisiminė jam tekusį krūvį valdyti parką su visu miškų ūkiu, miško ruoša ir šimtais darbuotojų. Apie žmogiškus ryšius, meilę savo darbui, savo kraštui ir kolegų vertinimą. Apie gebėjimą dirbti su dar dviem direktoriais. Ir Algirdą, kaip kūrybinę asmenybę, ne tik gebėjusį prisitaikyti prie naujovių, bet ir nenutrūkstamai tobulėjusį kartu su jomis. Juk ir pirmasis kompiuteris Ignalinos rajone atsirado Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijoje, ir bene pirmieji Ignalinos krašto vaizdai dronu filmuoti ir fotografuoti iš paukščio skrydžio irgi buvo Algirdo Panavo. 

Renginyje skambėjo Algirdo Panavo eilės. Kaip pasakojo žmona Regina, eiles ir ypač Justino Marcinkevičiaus dainingas eiles, Algirdas tiesiog įsimylėjo. Ir savo širdį išliejo eilėmis, kai „neturėjo kur savę padėt“. Jo eilės, skirtos Palūšei ir Meironims, virto dainomis, Ignalinos bažnyčioje dažnai skamba ir giesmė Viešpačiui, Algirdo Panavo žodžiais. Senelio eiles renginyje skaitė anūkės – Milda ir Vaiva. Ekrane sukantis Algirdo sukurtam  filmukui „Žydinti Palūšė“, skambėjo jo žodžiais sukurtas Birutės Paukštienės ir Aldonos Čeponienės įdainuotas „Palūšės himnas“.

Žmona Regina pasidalino savo prisiminimais apie pažintį su Algirdu, apie keliones kartu su vaikais ir anūkais. Sūnus Andrius šiltai pasakojo apie tėčio įskiepytą meilę paukščio skrydžiui (dronams), gamtai, ir tėvišką palaikymą visur ir visada. Su humoru prisiminė tėčio pasakojimus, kaip prasidėjo paties Algirdo  domėjimasis fotografija, pirmąsias laidotuvių bei vestuvių nuotraukas.

Renginio pabaigoje Palūšės bibliotekininkė Rita Ramanauskienė pasidžiaugė gausiu būriu atvykusių pagerbti Algirdo Panavo atminimą, nors tądien Ignalinoje būta ne vieno renginio. Šeimai buvo dovanotas laikraštyje „Mūsų Ignalina“ Algirdo Panavo spausdintų eilėraščių aplankas, kurį parengė Rita Ramanauskienė ir Sigutė Mudinienė.

Palūšės bibliotekos ir MI archyvo nuotr.