Dabar tarpušventis. Žinau, kad paprastai taip vadinamas laikas nuo Kalėdų iki Trijų karalių šventės. Bet tai antra reikšmė, o pirma – tiesiog laikas tarp dviejų švenčių.

Koks dabar tarpušventis? Ogi laikas tarp Kovo 11-osios ir Mindauginių. Tai nieko, kad šiaip jau tarpušventis – viena ar kelios dienos. Čia dažniausiai, ir paprastai tarpušventis yra švenčiamas, jo metu pramogaujama, kaip rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“.

Dabar Lietuva irgi pramogauja – ruošiasi europarlamentarų rinkimams, prezidento rinkimams… Europarlamentarų rinkimams, tiesą sakant, nelabai ruošiasi, nelabai kas apie juos girdėti. Nors turėtų rūpėti, juk Briuselyje priimami visokie reglamentai ir nurodymai, kurie paskui – paklusniai ar nelabai – perkeliami į Lietuvos teisę. 

Ir kodėl tai net žiniasklaidai nelabai rūpi, o gal ir visai nerūpi? Nejaugi žurnalistai mano, kad Lietuvos atstovų balsas Briuselyje nieko nereiškia? Ne, aš nesakau, kad nereiškia, aš tik klausiu, ar kartais „respublikiniai“ žurnalistai taip nemano?

Užtat taikantys į Lietuvos prezidento vietą garsiai pešasi. Gal ne tiek jie patys pešasi, kiek žiniasklaida šitą reikalą pučia.

Bet aš apie tarpušventį, tiksliau, apie Kovo 11-ąją. Suprantu, kad jau daug laiko praėjo, bet temų, atrodė, svarbesnių buvo, ir geriau vėliau, negu niekada.

Juoba tos valstybinėmis vadinamos šventės viena nuo kitos mažai skiriasi. Įsijungi ryte nacionalinį radiją, na, tą, kuris iš biudžeto, taigi visų mūsų pinigais išlaikomas, ir jau nebe nacionalinis, o tiesiog LRT radijas. Ir:

„Tėvyne, tu mano tėvyne…“ – Justino Marcinkevičiaus žodžiai. Ir kitos panašios dainos. Ir, žinoma, „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Vasario 16. Kovo 11. Liepos 6.

Padainavo radijas tris dienas metuose lietuviškai, ir gana. Bet užtat kai jau dainuoja patriotiškai, tai nuo ryto iki vakaro… 

Mintis tokia ereziška ateina: o ar nebūtų galima kasdien po vieną kitą patriotišką dainą paleidus, užuot visą patriotizmo normą įvykdžius per tris dienas?

Ne, visos rikiuotės, vėliavų pakėlimas, iškilmingos kalbos – čia jau niekur nesidėsi. Čia jau kiekvieną kartą konkrečiai datai skiriama. Bet patriotinės dainos – kodėl buvęs nacionalinis radijas jaučia joms tokią alergiją, atrodo, tas tris dienas ištransliuoja, dantis sukandęs, ir viskas. Atrodo, sakau, nesakau, kad taip yra.

Čia ne per seniausiai teko būti Vilniuje, taksi važiavau. Kreipiuosi į tamsaus gymio vairuotoją (atkreipkite dėmesį, nevadinu jo nekorektiškai), o šis man: „Neponimaju“. Pasijutau, kaip kai kas sako, kaip „senais gerais laikais“. Trisdešimt metų tokio, atleiskit, bardako nebuvo, po nepriklausomybės atgavimo rusakalbiai, nors irgi sukandę dantis ir laužydami liežuvį, stengdavosi kalbėti lietuviškai. 

Bet tai buvo seniai, o jaunimas gal net pasakys – netiesa. 

Paskui dukrelei šitą savo nuotykį papasakojau, o ši man: „Tai dabar Vilniuje, jeigu nori, kad išsikviestas taksi vairuotojas mokėtų lietuviškai, turi brangiau mokėti“.

Sakoma, ateis laikas, kai Lietuvoje, mokėdamas tik lietuviškai, negalėsi susikalbėti. Sakoma, tiesiog privalu mokėti angliškai, kad galėtum susikalbėti su užsienio svečiais.

Nuvažiuokit į Prancūziją. Paprastas prancūzas angliškai nekalba. Jis – neteisingai? – įsitikinęs, kad savo šalyje jis turi teisę kalbėti savo kalba. O jeigu kas noriu su juo susikalbėti ir prancūziškai nemoka – tegul pasisamdo vertėją. O kad taip Lietuvoje tokia nuomonėm būtų… 

Vėl erezija, tiesa?

Toje Prancūzijoje radijas, įsivaizduojate, dainuoja prancūziškai ne tik per prancūzų nacionalines šventes, bet ir kasdien. Įsivaizduojate, prancūzų dainininkai savo pavardžių „nesuanglina“. Nėra ten nei „monterių“, nei kokių nors „šaizių“. O pas mus – dabar tas, kuris bus mūsų atstovas „Eurovizijoje“ – jūs jo pavardę prisimenate? Gal bent vardą? 

Taigi, aš čia apie patriotines dainas per nacionalines šventes pradėjau. Apie tai, kad galėtume jas ir tarpušvenčiu girdėti. Atrodo, per daug noriu.

Kartą, dar anais laikais, sėdėjome su draugais, klausėmės kaip Lietuvos tarybinis radijas dainuoja lietuviškai, ir svarstėme: kažin, ar ir po penkiasdešimties metų radijas dainuos lietuviškai?

Penkiasdešimties metų nereikėjo laukti. Tiesa, tada mes manėme, kad radijas dainuos rusiškai, o dabar dainuoja angliškai. Bet ar didelis skirtumas – juk vis tiek ne lietuviškai?

O aš čia noriu ne tik lietuviškas, bet dar ir patriotines dainas tarpušvenčiu girdėti. Tada šventėmis nesidžiaugsiu.

Simboliška, kad patriotinėmis dainomis garsėja grupė „Skylė“. Tik įlindęs į skylę gali nevaržomai lietuvišką dainą padainuoti.

Tėvyne, tu mano tėvyne…

Ryčio Daukanto pieš.