Kaip galėtume tapti kažkuo, jei nebūtų kitų? Kas skaitytų mūsų tekstus, jei nebūtų skaitytojų? O kas valgytų mūsų užaugintą duoną, jei nebūtų alkanų? Ką gydytume, jei nebūtų ligonių? Kuo gali būti vienas pats sau?.. Atsakymai yra, tik kartais jie būna tokie akivaizdūs, kad nepriimame jų ir metų metais nardome po brūzgynus, kopiame į kalnus, įveikiame srauniausias upes, o sugrįžę randame ten, kur ir palikome – pačioje matomiausioje vietoje. Ignalinos viešosios bibliotekos pokalbių ciklas, kaskart vis keičiantis pavadinimą, pradėjo 10-uosius atsakymų ieškojimų paprastuose dalykuose bei susitikimų su įvairiais žmonėmis metus. Pirmasis jubiliejinis pokalbių „Prisėskime ant suolelio ir pasikalbėkime“ metų susitikimas – su Ignalinoje dirbančiais gydytojais Aiste Snieškiene (Aleknaite) ir Povilu Panavu. 

Anot Vydūno, pagrindinė kiekvieno žmogaus pareiga – atskleisti savo esmę, tiksliau – leisti jai atsiskleisti, nesvarbu, kaip ją vadinsime: savastimi, tikruoju Aš, tikruoju žmoniškumu ar dieviškumu. 

Viskas, kas svarbiausia ir švenčiausia, yra pačiame žmoguje. Žmogus – lyg mikrokosmosas, tarsi mažai dar pažintas atomas, kuris turi savo branduolį, ir neįspėjamai didžią jame slypinčią energiją, ir tik jam būdingą įvairių dalelių skriejimo kryptį bei trajektoriją, greitį… Ir vertybės, ir jų hierarchija, ir gyvenimo tikslas bei valia jį realizuoti slypi tame pačiame branduolyje. Vydūno manymu, tik savąją esmę skleisdamas, save patį, savąjį žmoniškumą apreikšdamas žmogus tampa išmintingas ir taurus, darnus ir sveikas, jaunatviškas ir žavus, veiklus ir kūrybingas, talentingas ir genialus…

Tai buvo diena, į kurią vėl ir vėl norėtųsi sugrįžti: nuostabūs pašnekovai, išskirtinė klausytojų bendruomenė, jauki aplinka ir puiki nuotaika… 

Jaunieji gydytojai, Ignalinos žemėje gimę 1991 m., paskraidę po platųjį pasaulį ir išragavę didžiųjų miestų skonių, nusprendė galį žiniomis dalintis ir pagalbą teikti gimtojo krašto žmonėms. Žavu, miela ir… net savaip jaudina toks medikų pasirinkimas. Labai svarbu žinoti, kad gali. Aistė ir Povilas tai tikrai žino. Pašnekovai drąsiai dalijosi mintimis apie pasirinkimus, iššūkius siekiant gydytojo profesijos, praktiką ir įgytą patirtį. 

Kalbėta ir apie atsidėkojimus medikams. „Jaunimas jau to beveik nepraktikuoja, bet štai Ignalinoje dar tenka „stumdytis“ ir „vaikytis“ pacientus dėl atsidėkojimų. Žmonės nenori suvokti, kad medikai už darbą gauna atlygį, o bet koks atsidėkojimas vokeliais, šokoladais ar net obuoliu prieš ar po paslaugos suteikimo yra traktuojamas kaip bandymas papirkti ir vadinamas kyšiu. Bet kokios vertės kyšis tiek duodančiajam, tiek imančiajam užtraukia baudžiamąją atsakomybę“, – patikino medikai. 

Anksčiau ar vėliau žmonės ima rūpintis sveikata. Vieni skuba pas medikus, kiti „gydosi“ internete, treti ieško žolininkų, astrologų, užkalbėtojų, šamanų ar kitokių alternatyviosios medicinos atstovų. Ką beišrinktų žmogus, po ilgų aiškinimų ir gydymo seansų bei įvairių receptų paskutinis sakinys visada ragina pasitarti su savo gydytoju. Tad buvo smalsu sužinoti, ar gydytojai yra labai sudievinti, ar tiesiog visi kiti, teikiantys įvairias sveikatinimo ar/ir gydymo pasaugas, nori permesti atsakomybę gydytojams. „Vienareikšmiškai yra noras permesti atsakomybę ir tiek. Nesakau, kad blogai, jei kažkam padėjo uždėtas kopūstas ant galvos ar prispaustas akmuo ant kelio. Viskas gerai, jei tik žmogui gerai. Bet jei sunegalavai ir atėjai pas gydytoją, tai ir daryk, ką pasakė gydytojas. Aš tikrai nesu kompetentingas nuspręsti, kokią įtaką padarys tas kopūstas ant galvos. Aš žinau, kad žolelės veikia, bet tai yra visas atskiras mokslas, todėl nesiimsiu aiškinti, kaip ir kokias žoleles (išskyrus kelias gerai žinomas) reikia vartoti“, – šmaikščiai atsakė Povilas. 

Daug apkalbėta, daug atsakymų rasta. Iškalbingi ir nuoširdūs pašnekovai nepaliko abejingų, tad ir po susitikimo dar neskubėta skirstytis.

Pasimatyti su gydytojais kraštiečiais atėjo ne tik juos pažįstantys ar norintys pažinti ignaliniečiai. Gėlėmis ir prisiminimų albumais nešinos atskubėjo ir jų mokytojos Alytė Zakarauskienė bei Laimutė Teteriukovienė. Renginyje dalyvauti negalėjusi Aistės mokytoja Irena Cicėnienė paliko vaizdo sveikinimą. Kraštiečių pasirinkimais džiaugėsi ir meras Laimutis Ragaišis. Tačiau patys nuoširdžiausi padėkos žodžiai skambėjo šiuos nuostabius žmones – Aistę ir Povilą – užauginusiems ir išauklėjusiems tėvams. Loretai ir Jonui Aleknoms bei Zitai ir šviesios atminties Juozui Panavams. 

Žmonės išsiskirsto, viskas nutyla, bet visada kažkas palieka širdyje. Ir jei tas kažkas jus sušildė ar įkvėpė – ačiū. Ačiū, kad priėmėte tai, kuo buvo dalintasi.

Jau dešimt metų bibliotekoje vyksta pasikalbėjimai. Juose dalyvavo daug įvairių žmonių, kuriuos kalbino įvairūs savanoriai – bibliotekos draugai. Tačiau daugiausiai į šiuos renginius širdies ir darbo įdeda bibliotekininkai. Jų darbas tarsi ir nematomas, tačiau kas gi viską paruošia, sustyguoja? Kas suranda pašnekovus, susistemina ir pateikia fotografijas, gražiai papuošia erdves susitikimams ir labiausiai nerimauja viso renginio metu? Šiam pasikalbėjimų ciklui jau dešimt metų tyliai diriguoja bibliotekininkė Laima Andrijauskienė, talkina bendradarbės. 

Kaip sakė susitikime dalyvavęs meras Laimutis Ragaišis, mes, visi čia gimę ir užaugę vieni šalia kitų, esme ir būsime susieti ypatingais saitais.

Renginio akimirkų rasite Ignalinos TV laidose „SAVAITĖ“. 

Nuotraukos L. Andrijauskienės ir iš asmeninių pašnekovų archyvų.