Kartais atrodo, kad žmogus tau labai pažįstamas, savas, nors, kai geriau pagalvoji, tai tiek mažai apie jį težinai. Tiesiog dažnai matai, susitinki, pasisveikini, vienu kitu žodeliu pasidaliji. Etnologę Sigutę Mudinienę vis matome koncertuojančią su jos vadovaujamu folkloro ansambliu „Čiulbutė“, sutinkame Palūšėje vykstančiose šventėse. Ji dalyvauja įvairiuose kultūriniuose renginiuose, projektuose, dirba meninių konkursų komisijose. Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė kultūrologė visada arti gamtos, liaudies kūrybos, amatų, papročių, paveldo, gimtosios kalbos turtų. Ji ir pati išsaugojusi savo tarmišką šneką, kurioje tokia gyva senųjų kartų patirtis, išmintis. „Kap nemylėc utarkas, katarų mamutei lūpos naundėja, kap nemylėc krašta, žemelas, katara tavi išnešiaja, išūgena. Kap nemylėc dainas, kataran tava prasaneliai širdzį undėja. I kap nesdalyc tuom, kų turi brungiausia i gražiausia…“ – taip gražiai savo gimtąja ceikinska tarme dažnai prabyla Sigutė Mudinienė.

Tai tiek dauguma ignaliniečių žino apie šią matomą, aktyvią, malonaus veido ir gerų akių moterį. Ženkime vieną kitą žingsnelį į jos gyvenimą, asmeninę erdvę, savosios būties ir apskritai buvimo šioje žemėje vertinimą.

Nors gali pagalvoti, kad liekna lyg nendrelė Sigutė su bėgančiais metais ir pati skuba, lekia visai nesikeisdama, bet juk dar yra vidinis vyksmas, didžioji nematoma žmogaus kelionės kaita. Iš nedrąsios kaimo mergaičiukės – į pasitikinčią, nuomonę turinčią, reiklią sau ir kitiems kūrybingą moterį.

Sigutė, mergautine pavarde Šimkūnaitė, kilusi nuo Ceikinių, Juodiškės kaimo. Labai gražios kalvotos vietos ir dabar moterį vilioja, čia ji kasmet organizuoja žygius. Taip vis savo gimtų vietų miškus ir laukus aplanko, žvilgsniu apglosto. Sigutė nuo vaikystės girdėjo gražią, sodrią tarmišką šneką, skambančią dainą ir giesmę. Jos mama Irena – žinoma to krašto giesmininkė, turėjusi aukštą, skambų balsą, kurio garsas vilnijęs ir po visą Lietuvą. „Viskas iš jos, mama viso meilę žmogui, giesmei ir darbui įskiepijo…“ – sako Sigutė.

Šeimoje augo penkiese: trys seserys ir du broliai. Sigutė buvo ketvirtoji, mama jos susilaukė tais laikais jau solidaus amžiaus, būdama 42-ejų. Mama buvo labai tikinti moteris, kad ir kas benutiktų, viską ramiai priimdavo, pasitikėjo Dievu, jo valia. Taip nuoširdžiai tikinčio žmogaus dukra, sauganti šviesų mamos atminimą, daugiau gal ir nesutiko. O gyvenimas kaime nelepino: vieni kitus augino, pragyvenimo didelio nebuvo, teko visiems nuo mažumės prie darbų pratintis. Mamai, laikančiai visas namų kertes, sunki dalia teko. Baigusi vos tris klases, visą laiką svajojo mokytis, labai mėgo skaityti. Kartu su savo vaikais visus vadovėlius pervertė, kartu mokėsi, jiems augant. Su knyga prie lempos ją galėjai pamatyti ir trečią valandą nakties. O juk penktą ryto jau keldavosi prie darbų…

Penkerių metų išmokusi skaityti, Sigutė buvo gera mokinė. Baigusi Ceikinių devynmetę, o Mielagėnų mokykloje 10-ą klasę, jau gyveniman išlydėta. Jos pusbrolis Jonas, Rokiškio kultūros mokykloje ėjęs vargonininko studijas, pakvietė ten ir jaunąją giesmininkę: „Kad jau taip nori giedoti, tai važiuojam…“ Nors ir tolokai tas Rokiškis, bet labai jau didelis noras širdį užvaldė. Sigutė mokėsi etnokultūros ir vadovavimo folkloro kolektyvui. Ypač didelę įtaką jai padaręs dėstytojas Algirdas Svidinskas – žinomas folkloristas, ansamblių vadovas, mokantis uždegti, sudominti, savo šviesia asmenybe visus žavėjęs. Greitai ir įdomiai praskriejo tas laikas. Na, o tuometė Ignalinos kultūros namų direktorė Laima Morozovaitė mokslus baigusią Sigutę 1992 m. pakvietė grįžti į Ignaliną ir čia kurti folkloro ansamblį. Po dvejų metų naujasis ansamblis, tuomet dar be pavadinimo, jau dalyvavo Dainų šventėje.

Paskui darbinę ir koncertinę veiklą kiek pristabdė moterystės ir motinystės džiaugsmai, malonūs rūpestėliai. Bet neilgam. Viskas taip natūraliai ėjosi, dėliojosi, lyg margam drobės rašte audėsi. Sigutė labai brangina savo šeimą, ir tas širdies namų, mylimų žmonių gyvenimo ratas magiškai sukasi Dievulio globoje. Visiems kitiems mažiau matomas, truputį pasaugomas, nes juk moteris gerai žino senuosius priesakus. Žmonės tikėjo, kad kuo mažiau aplinkiniai žino apie jų asmeninį gyvenimą, tuo geriau jis klostosi. Yra tokių, dabar daugelio užmirštų, posakių: „laimė mėgsta tylą“ ir „kuo pasigirsi, be to pasiliksi“.

Su būsimu vyru Vladu Sigutė susipažino, galima sakyti, darbe, kai vedė kalėdinės eglutės šventę pasieniečių ir krašto apsaugos darbuotojų vaikams. Vladas dirbo Krašto apsaugoje ir tąkart buvo atsakingas už muziką… Ir dabar vyras tebedirba Lietuvos kariuomenėje, rotuojant perkeltas į Vilnių. Pora susituokė 1995 m. Užaugino sūnų Simą ir dukrą Eriką. Visa šeima buvo įsukta į mamos veiklas, viskas rikiuojama pagal jos darbo grafiką: „Folkloro veikloje sukomės visi. Vladas pagal galimybes vis prisijungdavo pašokti. Vaikai užaugo su senosiomis lopšinėmis, dalyvavo vaikų folkloro ansamblyje ir keliavo kartu su „Čiulbute“. Kartu atradom daug bendrų pomėgių ne tik folkloristikos laukuose. Žygius organizuojam ir vedam kartu su Erika ir Vladu. Erika nuo 14 metų savanoriavo Aukštaitijos nacionaliniame parke ir dabar pagelbėja organizuojant įvairius renginius, savanorių susitikimus.“

Šeima Sigutei – didžiausia vertybė ir beveik šventas dalykas. Ir ne tik jos šeima, bet ir visa giminė, kraujo ir ne kraujo žmonių ratas. „Mamos laimė – visada vaikuose. Jeigu jiems viskas gerai, tai ir aš džiaugiuosi, ir širdis rami. Smagu, kad vienas kitam surandam gerą žodį, vienas kitą palaikom, pasaugom. Vaikai nejaučia nuoskaudos, kad jiems labai anksti teko mokytis savarankiškumo, nes juk mamos dažnai namuose nebūdavo. Kultūros darbas neturi ribų, neturi išeiginių…“, – pasakoja moteris. Ji sako, kad visada vertina tai, kas žmoguje tikra, nesuvaidinta. Lygiai taip pat ir veikloje: „Neįdėjęs dūšios, negausi gero rezultato. Žmonės jaus, kad tu jiems meluoji.“ Moters širdyje gyvas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Nors daug kas folklorą tapatina su pagonybe, Sigutė sako, kad jai tai nepriimtina. Pagonybę ji vertina kaip kultūros paveldą, buvusio laiko atspindžius, kurių neištrinsi. Jie gyvi giesmėse, juostų, audimų raštuose, puošybos detalėse.

Sigutei teko Ignalinos etnokultūros centre dirbti etnografe, ji labai gailisi, kad šios įstaigos nebeliko. Ten subrendo kaip specialistė, ten tikėjosi daug ką nuveikti. O paskui dvejus metus į Visaginą važinėjo, Kultūros centre Etninės kultūros skyriui vadovavo, bet, kaip sako, toli nuo namų ne tokia sava jautėsi. Nepriprato, sugrįžo. 2008–2013 m. Sigutė ir vėl ėmėsi mokslų, Lietuvos edukologijos universitete neakivaizdiniu būdu baigė socialinės (laisvalaikio) pedagogikos studijas. Tie metai davė tikrai naudingų edukatoriaus žinių, pedagogikos principų supratimą. Svajota apie kiek kitokias studijas, bet kartais gyvenimas pakoreguoja norus ir tenka viską priimti taip, kaip yra. Nė vieno savo pasirinkimo ar sprendimo moteris nekeistų. Viskas yra taip, kaip turi būti. Ir kas bebūtų, galiausiai išeina į gera.

Nuo 2011 m. Sigutė jaučiasi sava ir mylima Palūšėje, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijoje ir visame nuostabiai gražiame bei kultūros paveldu turtingame parkų plote. Kultūrologės pareigos suteikia erdvės įvairioms įdomioms veikloms: „Džiaugiuosi, kad galiu dirbti savo srityje. Tai, kas man įdomu, vertinga. Juk etnokultūroje taip viskas susiję: gamta, žmonių gyvenimo būdas, folkloras, papročiai, tikėjimai. Nėra gamtos be kultūros ir nėra kultūros be gamtos…“ Moteris atsimena, kaip pradėjo ekskursijas tarmiškai vesti. Taip įsijausdavo, tokie lobynai jos viduje atsiverdavo, kad žodžiai liete liedavosi. Žmonės tą savitumą labai įvertino ir vis tos, tarmiškai kalbančios, gidės pageidavo.

Ir sukasi Sigutės metų ratas tarp darbų, projektų, švenčių. Jos rankos ir kūrybiškumas prisideda prie Palūšę ir Ignalinos kraštą garsinančių švenčių „Trauk stintelę“, „Palūšės regata“, prie senajame Stripeikių kaime Bitininkystės muziejaus organizuojamos Medkopio šventės ir kt. Tai vis gražūs momentai. Iš jų dėliojasi tai, kas stumia, veda pirmyn. Juk taip smagu, kai nuovargis virsta džiaugsmu, o paskui, žiūrėk, ir vėl kokia nauja kibirkštėlė žiebiasi.

O kas gi liūdina? Veikliai ir profesionalumą vertinančiai moteriai kartais būna labai skaudu, kad žmonės vis dar per mažai gilinasi į savo krašto tradicijas, neieško gilumos, o vis dairosi, kas yra ten, kitur, už tvoros: „Juk mes turim tiek daug savame krašte neatrasto, neįvertinto, neiškelto.“ Etnologę vis dar liūdina, kai žmonės į svarbius pamatinius dalykus žiūri labai paviršutiniškai, be jokio išmanymo, kai ir gražiuosius mūsų tautinius drabužius dėvi labai neatsakingai, nepagarbiai, net nepasidomėję, kaip ir kas. Kostiumą etnologė vertina kaip unikalų kultūrinį palikimą, istorinį paveldą. Ji sako, kad jaunajai kartai taip svarbu parodyti, atskleisti jo grožį, evoliuciją, istoriją, buvusį vaidmenį kasdieniniame mūsų senolių gyvenime. Todėl didžiavimasis savo šaknimis, lietuvybe, tautinio kostiumo branginimas turi būti ugdomi šeimoje, mokykloje.

2023 m. Sigutei Mudinienei skirta Kultūros ministerijos premija už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir skleidimą. Smagu, kad parodytas dėmesys ypatingai moteriai, besirūpinančiai Lietuvos regionų etninės kultūros vertybių išlikimu, tapatybės, prigimtinės kultūros, papročių, vietos tradicijų išsaugojimu. Sigutė sako, kad mūsų senoji kultūra natūraliai neatgims, ją reikia gaivinti ir nuolat puoselėti. Taip buvo ir su juostų pynimu. Jau bemirštantis amatas, entuziastų prikeltas, dabar tapo toks populiarus visuose Lietuvos regionuose. Juostas pina ir pati Sigutė. Tai jai labai malonios atsipalaidavimo akimirkos, savotiška meditacija. O pradėjo, kaip sako, iš biednumo, norėdama „Čiulbutės“ dainorius papuošti, nes juk iš pat pradžių nieko neturėjo. Važiuodami koncertuoti į pirmąją savo Dainų šventę, iš Ceikinių bažnyčios liemenes skolinosi. Paskui prasigyveno. Jau 25-eri metai kartu su „Čiulbute“. Tai jos mylimas ir laisvas kultūrinis pasaulis. Kolektyvas nepriklauso jokiai įstaigai, niekam neturi atsiskaitinėti ir koncertuoja ten, kur patys nori.

Vienintelis toks Ignalinos rajone folkloro ansamblis, užsitarnavęs žmonių meilę, pagarbą ir profesionalų vertinimą – aukščiausią A lygio kategoriją. Rajono savivaldybė jį įvertinusi Miko ir Kipro Petrauskų premija. Sigutė ir „Čiulbutė“ niekaip neatsiejamos. O tas čiulbėjimas girdisi ir širdį glosto daug kur – minėjimai, šventės, festivaliai savam kieme ir Lietuvoje, Ignalinos krašto reprezentavimas užsienyje. Visur, kur reikia tautiškumą, savitumą, senuosius papročius ir tarmišką šneką parodyti ir pagerbti. Taip gražu Sigutės kalbos klausytis. Ignalinos krašto pasakos, legendos, sakmės jos lūpose atgyja, suskamba, ir senolių išmintis, posakiai, tikėjimai liejasi, o kur dar smagūs žaidimai, rateliai, kuriuos „Čiulbutė“ gali sukti ir sukti be galo. Panašiai, kaip ir šiais metais Ignalinos rajono kultūros centre jos ir ansamblio narių sukamas sutartinių ratas. Gražaus sumanymo „Sutariam – susiuturam“ susitikimai rengiami kartą per mėnesį. Giedama susėdus draugišku rateliu. Kviečiami visi – vyrai, moterys ir vaikai. Žmones atveda didelis noras sužinoti, išbandyti, pajusti senųjų giedojimų grožį ir mistinę galią. Kaip sako Sigutė, sutartinės, tas unikalus, UNESCO saugomas lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, užburia, jos saugo daug paslapčių, magijos, o senovėje būdavo naudojamos ir kaip užkalbėjimai. Rytų Aukštaitijos kraštas ilgiausiai Lietuvoje išlaikė sutartinių giedojimo tradiciją. Etnologė pastebi, kad sutartinės labai panašios Ignalinos ir Švenčionių krašte, ypač giminingi Adutiškis ir Tverečius: „Čia sutartinės yra švelnesnės, skambesnės, be aštrių sąskambių, jas maloniau ir lengviau dainuoti.“

„Čiulbutės“ dainos skamba audio ir CD dainų rinktinėse „Ignalina – daina“, „Pėdos“, „Čia ir visada“. Yra įrašyta Ignalinos krašto dainų rinktinė „Dai kas tenai“. Pastarųjų metų prasmingas darbas – dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės dainų įrašai, dalyvavimas Ignalinos krašto muziejaus išleistos knygos „Žalioj girioj paukštės giema“ pristatymuose. Knygoje pateikiami dainų tekstai, melodijos ir 50 įrašų. O tos paprastos kaimo moterėlės mums paliktos dainos tokios ypatingos, archajiškos, niekur negirdėtos, savo išskirtine melodija ir žodingumu stebinančios. „Čiulbutė“ su jomis susigyveno, tiek daug naujo ir gražaus atrado, stebėjosi ir žavėjosi. Daug darbo įdėta, bet rezultatas džiugina širdis. Parengtą naują programą ignaliniečiams Sigutė svajoja su didele meile pristatyti šį rudenį, kai minės „Čiulbutės“ 25 metų sukaktį. Lauksime šventės!

„Meno bangos“