„Savo šeimoje dažnai susiduriame su vaikų pavydu. Brolis pavydi mažesnei sesei, tėčiui… Ar tai normalus reiškinys, kaip su tuo kovoti?“

Iš skaitytojos laiško

Su vaikų tarpusavio pavyduliavimo problema susiduria kone kiekviena šeima, auginanti daugiau nei vieną vaiką. Ši problema egzistavo visais laikais. Pavydas – natūralus jausmas ne tik suaugusiųjų, bei ir vaikų pasaulyje. Juk  savanaudiškumas tam tikra prasme yra prigimtinė savybė, kurią išmokstame kontroliuoti su laiku, augdami tinkamoje aplinkoje ir matydami tinkamus pavyzdžius. To išmoks ir mažieji pavyduoliai. Vaikai dažniausiai susiduria su trimis pavydo formomis: pavydas sesei ar broliui, pavydas tėvams, pavydas bendraamžiams.

Naujo žmogaus atsiradimas namuose neišvengiamai sukelia varžytuves dėl „vietos po saule“. Kova gali būti ir akivaizdi, ir paslėpta – kai ji vyksta vaiko fantazijose. Gimus antrajam vaikui, labai dažnai neatpažįstamai pakinta pirmojo elgesys: iki šiol buvęs sukalbamas, staiga jis tampa nepakeliamai kaprizingas. Dažniausiai tai būna tose šeimose, kur draudžiama reikšti negatyvius jausmus.

Suprantama, kad vyresnis vaikas, kuris visada jautėsi esąs šeimos „ centras“,  kurio poreikius tėvai tenkindavo tuoj pat, reaguoja negatyviai, kai tėvai perkelia dėmesį į kitą vaiką. Dažniausiai negatyvias reakcijas patiria tie vaikai, kurių amžiaus skirtumas – mažiau nei penkeri metai. Ypač konkuruoja tos pačios lyties vaikai. Vyresnieji  lengviau pakelia „konkurentą“, nes jie paprastai jau turi interesų už šeimos ribų.

Vaikai visada ras pretekstą pavydėti. Norėdami reguliuoti ir tinkamai valdyti santykius tarp vaikų, turėtume atsižvelgti į asmenines kiekvieno vaiko savybes. Svarbus ne tik vaiko amžius ir lytis, bet ir temperamentas, charakterio bruožai. Nederėtų  drausti  vaikams slopinti „blogų“ jausmų. Daug geriau mokyti vaikus išreikšti juos tinkamomis formomis: duokite vaikui pliušinį meškutį ir tegu  jis parodo, kaip šis pyksta, paprašykite nupiešti savo pyktį. Jei vaikas agresyviai kalba apie savo brolį ar sesę, raskite laiko pasikalbėti su juo vienumoje, aptarkite jo jausmus. Mokykite mažuosius atpažinti savo  išgyvenimus ir pavadinti juos tikraisiais vardais. Svarbiausia – parodyti vaikui, kad jūs suprantate, ką jis jaučia. Nepamirškite, kad kiekvienas vaikas nori būti labiausiai mylimas bei tėvų vertinamas ir sunkiai susitaiko su tuo, kad išskiriamas kuris nors brolis ar sesė, net jei išskirtasis yra labai mažas ir bejėgis.

Kad ir kaip banaliai skamba, vis dėlto pats geriausias vaistas nuo pavydo yra tėvų meilė. Vaikas jaučia, ar jūs esate su juo „kūnu ir siela“, ar tik dedatės tokiais. Pasistenkite rasti laiko ir skirti dėmesio kiekvienam iš vaikų asmeniškai: pasivaikščiokite, paskaitykite knygą… Kai vaikas jaus, kad yra mylimas, priežasčių pavydui bus mažiau.

Kartais maži vaikai, ypač vienturčiai, ima pavydėti vienam iš tėvų. Jei vaikas labiau prisirišęs prie mamos, ima pavyduliauti tėčiui ir atvirkščiai. Dažniausiai tokia situacija pasitaiko vaikui šiek tiek ūgtelėjus, kai jis šeimoje nebebūna vieninteliu ir svarbiausiu dėmesio centru. Kad išvengtumėte šio pavydo tipo, leiskite vaikui nuo pat mažens suprasti, kad mamos ir tėčio santykiai yra visai kitokie, nei vaiko ir tėvų. Kai kurie tėvai išsigąsta mažylio pavydo ir stengiasi nerodyti dėmesio vienas kitam prie vaiko. Tačiau tai yra klaidingas elgesys: juk būtent stebėdamas vaikas mokosi ir kuria savo santykių modelius. Kaip tvarkytis su tokiu pavydu? Geriausiai šiuo atveju padeda kalbėjimasis. Šis paprastas būdas nuslopina vaiko priešiškumą, nes jis supranta, kad santykių pobūdis yra skirtingas  ir mama su vaiku (ar tėtis ir vaikas) nėra „konkurentai“.

Maži vaikai labai žingeidūs, dažniausiai noriai bendrauja su kitais iki to laiko, kai reikia dalintis žaislais ar daiktais. Mažylis gali būti egocentriškas ir pavydus ne iš blogos valios. Paprasčiausiai tokio amžiaus vaikų savikontrolė nėra išsivysčiusi  ir jis dar nesupranta, ką reiškia dalintis su kitais, todėl jam patikusį žaislą gali stverti iš rankų čia ir dabar, o  negavęs to, ką turi draugas, imti trepsėti kojomis ir pan. Paprastai iš nepagrįsto pavydo bendraamžiams yra išaugama. Žinoma, tai nereiškia, kad netinkamas vaiko elgesys turėtų būti toleruojamas. Reikia vaiką pratinti bendrauti su kitais, kad tobulėtų jo socialiniai įgūdžiai, kas jis suprastų, jog dalijimasis – geras dalykas.

Labai sunku surasti vieną vienintelį patarimą, kuris tiktų visoms šeimoms,  kovoti su vaiko pavydu. Manau, kad svarbiausia – stebėti, išgirsti savo vaiką, būti su juo „kūnu ir siela“.

Savo klausimus galite siųsti šios rubrikos psichologei elektroniniu paštu psichologas55gmail.com