Kartą kolegų vyrų Ignalinos TV studijoje paklausiau, ar jie žino, ką veikia moterys, kai namuose nebūna vyrų ir vaikų? Atsakymai, žinoma, buvo ypač išraiškingi ir sunkiai vaizduotės aprėpiami. O teisingas atsakymas juos šiek tiek nuvylė, nes… kai jų nėra namuose, moterys… sodina medžius. O kai vyrai ir vaikai šalia – moterys… sodina gėles. Taip drauge su vyrais ir vaikais šeštadienį Karčiupio (Kauno r.) kaimo bendruomenės moterys mūsų Stripeikių bitininkystės muziejuje įveisė senovinių žolynų darželius. 

Priešistorė

Kiekviena puiki istorija turi priešistorę. Pernai, vieną žvejybai netinkamą dieną, kauniškių pora, atostogavusi Salake, nusprendė pasižvalgyti po apylinkes, t. y. aplankyti Aukštaitijos nacionalinį parką. Apsukę ratuką jau riedėjo nuo Ginučių link Ignalinos, kai pamatė užrašą „Bitininkystės muziejus“ – 6 km. Moters intuicija nepagavo ir ji pasiūlė vyrui sukti į kairę, į muziejų, žinoma. „Važiuodami galvojome, kad gal rasime kokią trobelę, pasižvalgysime. Tačiau kaip nustebome pamatę visą statinių ansamblį. Besišnekučiuojant su administratore Danute Indrašiene nesusilaikiau pastebėjusi, kad čia trūksta jaukumo, o jaukumas – gėlės. Ji sutiko su mano nuomone. Pasiūliau padėti įveisti etnografinio stiliaus gėlyną, kad suteiktų muziejuj dar daugiau jaukumo, šilumos“, – pasakoja Rasa Stankienė, Kauno rajone veikiančios Karčiupio kaimo bendruomenės „Marių krantas“ pirmininkė. 

Nuo idėjos iki įgyvendinimo – metai

Nepraėjo nė vieneri metai, o štai parėjusį savaitgalį ponia Rasa su vyru Vytautu atsivežė ne tik pilną automobilį žolynų, bet ir dar vieną ekipažą bendraminčių, bendruomenės narių, prisidėjusių prie gražios idėjos įgyvendinimo. 

„Kai mes pasikalbėjome praėjusią vasarą su Rasa ir Vytautu, kažkurį laiką maniau, kai tai tiesiog gražus pašnekesys apie gražius dalykus. Daug ateina į muziejų žmonių su idėjomis ir pasiūlymais, bet didžioji dauguma jų pasimeta kažkur. O štai kauniškių pora išties nustebino. Jie iš tikrųjų atvažiavo su daugybe gėlių. Žaviuosi žmonėmis, norinčiais ir galinčiais skleisti pozityvą įvairiomis prasmėmis. Apgėlinimo darbai vyko visu tempu, plušėjo net penki žmonės iš Panemunės pievų komandos, vedami Rasos. Mūsų misija „priimk geradarį tinkamai“ irgi neatsiliko: Elena prikepė tobulų naminių žagarėlių ir suspaudė naminį sūrį, Ainis išvirė dilgėlių sriubos. Veiklos visiems – į valias…“, – sakė Danutė Indrašienė. 

Ruošėsi itin kruopščiai

Rasa Stankienė, anksčiau Kaune turėjusi apželdinimo įmonę, šiek tiek pakeitė veiklos kryptį, bet šio meistriškumo nepamiršo, o savo žinias ir meilę augalams pritaiko kitokioje, labai giminingoje veikloje. „Grįžę į namus, žiemos metą svarstėme ir planavome, kaip teisingai parinkti augalus, kad išlaikyti etnografinį stilių ir priderinti augalus pagal sezoniškumą ir augančius pavėsyje, mat tokia pasirinkta vieta. Į kompaniją įsijungė gėlių augintojas Darius Gusas, turintis įmonę „Dariaus gėlynas“. Taip sudėliojome augalų rūšis pagal schemą. Dviejuose ploteliuose pasodinome melsvais žiedeliais žydinčias bruneras, pakraščiuose – eiles melsvių, toliau flioksus, rudenines astras, plukes, viendienes ir bijūnus“, – sakė bendruomenės „Marių krantas“ pirmininkė Rasa. 

Patupinėti prie dirbančiųjų galėjome visi: kas gėlyčių eilę pasodino, kas laistė, kas tiesiog morališkai stengėsi palaikyti. 

O tuo metu vyrai atsakingai gamino pietus. Rasos vyras Vytautas su draugu kepė kaunietiškus kepsnius, o mūsų Ainis virė čia pat, muziejaus apylinkėse, augančių augalų sriubą ir salotas. Nuostabaus aromato ir skonio sriuboje pirmoji nata skirta dilgėlėms ir apyniams, radome čia ir bulvyčių, morkų ir svogūnų, o sotumo akordas atiteko lęšiams. 

Šeštadienis išties praleistas ir turiningai, ir linksmai. Šiais metais augalus Ignalinos krašto žemė prisijaukins. O rezultatą visu sodrumu ir spalvingumu, kai įsišaknys, suvešės žolynai, pamatysite kitą vasarą. 

Lankytojų įspūdžiai

Ir nors dar tik prasidėjo pussezonis, muziejuje lankytojai nedideliais pulkeliais judėjo vienas paskui kitą. Susidarė įspūdis, kad anas šeštadienis – vokiečių diena. Jų, keliaujančių automobiliais, buvo net keletas grupelių. 

Pasidomėjome vienos jau brandaus amžiaus poros su dukra apie jų kelionę. Pradžiugino vokiečiai. Jiems labai  patiko išskirtinio grožio mūsų kraštas, tačiau didžiausią iki šios akimirkos įspūdį, kiek jie spėjo pamatyti (čia atvykę penktadienį), jiems paliko būtent bitininkystės muziejus. Todėl, kad čia vyksta, kunkuliuoja gyvenimas, šurmuliuoja žmonės. „Labai įdomu ir smagu iš tokios ramybės ir tylos patekti į mažą salelę, kur veikia, juda žmonės, linksmi, draugiški ir labai pagyvinantys šitą kaimelį (muziejų). O taip, tikrai, šitie žmonės – kaip bitelės, o kaimelis – kaip avilys. Nuotaika puiki“, – sakė Fabianas, Anja ir Heike. 

Autorės nuotr.