Skip to content

Ateisi su pykčiu – gausi pyktį, ateisi su meile – gausi meilę

Lina ŽVORŪNĖ

Nežinau, ar pamenate, bet rašiau net keletą pasakojimų apie ypatingoje, kalvotoje vietovėje, apsuptoje miškų ir ežerėlių, įsikūrusį Nalivaikų kaimą (Ceikinių sen.). Tada rašiau apie kaimo istoriją, čia gyvenusius žmones, vėliau – apie nykimą ir močiutės Valerijos Čičiurkienės maldą, kai ją, kaime likusią vieną, vaikai žiemai išsiveždavo į Vilnių, o ši melsdavusi ne sau, o kaimui laimės ir atgimimo. Apie tai, kaip močiutės Valerijos maldos buvo išklausytos, kai vieną vasarą atsikraustė jauna, labai draugiška, darbšti šeima su vaikais. Ir kaip tada kaimas užošė… Ir žiemos, ir vasaros vienodai smagios buvo… O štai dabar, prieš pat praėjusias Kalėdas, Nalivaikos prisiviliojo dar vieną ypatingą šeimą, atsikėlusią čia su visu Lietuvoje ir už jau už jos ribų žinomu ūkiu „Sūrio kelias“.  

Sukasi likimo ratas

Jei tikitės perskaityti biografinį pasakojimą, galite iškart padėti laikraštį į šalį, nes čia nieko panašaus nebus. Čia bus tik emocija, be mokslinių ir dokumentais paremtų įrodymų, kurie gebančiam jausti žmogui nėra reikalingi. Mes – ne teisme. Mes esam žmonės tarp žmonių. 

„Sūrio kelio“ šeimininkai Monika Šimonėlė ir jos vyras – vilniečiai. Jiedu augina dukrą Liepą. Liepa – Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos mokinė. Ji taip pat Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje mokosi groti kanklėmis ir fleita. Kai šeima prieš keletą metų nusprendė, kad nori laisvės ir pilnaverčio gyvenimo, jie nusipirko sodybą Šventos kaime, Švenčionių rajone. Po truputį atsirado vis daugiau augintinių sodyboje, reikėjo plėsti valdas, o kaime tai nėra labai patogu, vienkiemio tipo sodyba – kur kas geresnis sprendimas. Taigi iš pradžių Švenčionyse mokyklą lankiusi Monika kažkaip ėmė linkti prie Ignalinos. Draugų ten susiradusi, o ir trauką jautusi stipresnę, todėl perėjo mokytis į Ignaliną. Mama Monika dukrą kasryt veždavusi iki autobusėlio Ceikiniuose, kuris pavėžėdavo mergaitę iki Ignalinos mokyklos. Šeima ir į bažnyčią važiuodavusi Ceikiniuose, mat esą tikintys žmonės. 

Vieną žiemą Monika važiuodama iš bažnyčios kelyje Ceikiniai–Šventa nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį… prie pat Nalivaikų kapinaičių. Ir staiga ją kažkokie žmonės lyg niekur nieko ištraukė. Nieko nenutiko, bet… kažkas sustabdė. Vėliau ji rytais vežiodama dukrą iki Ceikinių šioje vietoje vis pastebėdavo iš saulė spindulių ir iš laukų pakilusios miglos nutapytus rūko „angelus“. Sykį bežoliaudama čia, užsuko į Nalivaikas pas močiutę Valeriją (taip vadinama vyriausia kaimo gyventoja Valerija Čičiurkienė) ir suprato, kad ji labai norėtų gyventi čia… Netruko prabėgti metai su trupučiu ir Monika su šeima ir visu ūkiu apsigyveno Nalivaikose, nupirkusi sodybą iš Zenono Medeišio.

Labai trumpai parašiau, bet ši istorija su visomis akimirkomis vieną dieną gali virsti knyga, o gal net ir filmu. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *