Skip to content

Man užtekdavo vieno Tėvo žvilgsnio…

Sigita TELYČĖNAITĖ

Birželio pirmas sekmadienis – Tėvo diena. Tarsime šiltus padėkos žodžius šalia esantiems ir prisiminsime maldose į Anapilį išėjusius tėvus. Tądien šurmuliu ir vaikų krykštavimu bus pripildytas Jono ir Ritos Žemaičių kiemas. Kas gali dovanoti didesnį bendravimo džiaugsmą, jei ne tokios susitikimų akimirkos?…

Jono gimtinė – Gilūtos, ir niekur daugiau į platesnio pasaulio klajones jo nepašaukė širdis. Čia gimė, augo, po tarnybos tarybinėje armijoje grįžo pas tėvus, kūrė savo šeimą ir lipdė namų židinį. Šeima Jonui – visas gyvenimas – ramybės uostas, į kurį grįžta pavargęs, po visų dienos rūpesčių ir darbų.

„Visko mokiausi iš tėvo. Ketvirtą valandą ryto, su rasa, keldavo ir eidavome šienauti pievų. Išmokau laikyti dalgį, kalti, arkliu dirbti visus ūkio darbus. Po tarnybos armijoje nenorėjau palikti tėvų, traukė žemė, lakštingalų siautulingas čiulbėjimas vakarais, žodžiais nenusakoma gimtinės laukų ramuma. 

Gilūtų kolūkyje 17 metų dirbau vairuotoju, traktorininku, kombainininku, nebijojau jokio darbo. 

Apie savo šeimą ėmiau svajoti nuo paauglystės, o po armijos kolūkyje susipažinau su jauna ir žavia zootechnike Rita, kuri ir tapo ta vienintele, mano išrinktąja visam gyvenimui“, – pasakojo Jonas Žemaitis.

Pamečiui gimė trys atžalos – vyriausia Vaida, Raimondas ir pagrandukas Renatas. Dienos skubėjimą keitė bemiegės naktys, nes Jonas puikiai prisimena kokia nerami ir triukšminga buvo pirmagimė. 

„Grįžtu vakare, gaila jaunos žmonos, leidžiu naktį jai pailsėti, o pats nešioju mažąją ant rankų. Ryte, be miego, lekiu į darbą kolūkyje. Vystyklus geriau vystyti sekėsi man, nes Rita bijodavo, o aš tvirčiau suvystau ir miega vaikas…“, – prisimena Jonas tas dienas.

Gimus berniukams, į talką ateidavo Jono močiutė Elena, močiutės draugės ir kaimynės padėdavo prižiūrėti nenuoramų trejetuką. Tai buvo, rodos, vakar. Laikas, kaip kalnų vanduo, nutekėjo greitai – su nerimu ir džiaugsmais, vaikai suaugo, vaikaičiai laksto po Žemaičių kiemą. Ula, Airidas, Liepa džiaugiasi senelių dėmesiu ir jiems dalinama širdies šiluma.

„Man pakakdavo vieno tėvo žvilgsnio, vieno žodžio, jei kartais mėgindavau derėtis dėl darbų su mama“, – į vaikystės prisiminimus nusikelia pašnekovas. „Ir mano vaikai išmoko visko iš manęs, iš mamos. Šeimoje reikalinga drausmė ir susiklausymas, tik tuomet pasiekiamas geresnis auklėjimo rezultatas. Tuomet išauginama vienybė ir nuoširdi bendrystė, kai nevengi ištiesti pagalbos rankos artimui, kaimynui, paprasčiausia, jos prašančiam. Kai vaikai mato tavo pastangas ir vaisius, lygiuojasi į tave, lenkia veržlumu ar kažkuo kitu gyvenime pranoksta gimdytojus. Kai tėvas Viktoras mirė, man buvo 24-eri, tuomet atrodė, kad jau tikrai buvo pagyvenęs. Sulaukęs tėvo metų, visai nejaučiu amžiaus naštos, kuriu svajones ir skubu darbų sūkuryje  – tik pirmyn!“, – sako J. Žemaitis, kuriam niekada nestigo jėgų ir veržlumo gyvenime. Po Gilūtų kolūkio griūties, 19 metų jis dirbo UAB „Ignalinos vanduo“, dabar džiaugiasi atsiradusia galimybe savo gebėjimais dalintis stambaus ūkininko darbuotojų kolektyve, visai šalia savo namų.

Visi aplinkiniai žino, kad bėdoje visada prišauksi Joną, vyresni jį vadina Jonuku. Laidotuvėse, vestuvėse, vietiniuose kultūros renginiuose – jis visur skuba, spėja, padeda, atsiliepia į pagalbos šaukimą. Galima didžiuotis tokiu Tėvu, seneliu, vyru, bendruomenės nariu, nebijančiu gyvenimo iššūkių ir neprarandančiu gebėjimo ištiesti pagalbos ranką prašančiam. Tegul Tėvo diena dovanoja jam geriausias akimirkas artimųjų rate. 

Nuotraukos iš šeimos albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Sėkmės !


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!