Skip to content

Dvasininkų palikti ženklai keičia Ceikinių veidą

Sigita TELYČĖNAITĖ

Daugeliui iš mūsų teko girdėti apie įmelstas vietoves, teikiančias ypatingą ramybę ir dvasinę šviesą atvykstančiam keleiviui. Ten gyvenusių senbuvių maldos jėga ieškančius apgaubia palaima, stiprina kūrybines galias, duoda gilesnį žinojimą. Ne veltui sakoma, kad malda pasiekia ten, kur nenukeliauja joks protas. Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, feniksu pakilusi iš pelenų ne vieną kartą parapijos gyvavimo istorijoje, vėl kantriai sutinka savo tikinčiuosius ir lankytojus.

Netikinčiam tai – savotiškas stebuklas, tikinčiam – suprantama realybė. Peržvelgus čia tarnavusių paskutiniais dešimtmečiais dvasininkų sąrašą (Bronius Laurinavičius, Karolis Garuckas, Kazimieras Vaičionis) suvokiama, kad Ceikiniai, pati šventovė seniai atmelsti, paskirti dvasinei Šviesai.

Jau antrą dešimtmetį Ceikinių bibliotekoje triūsianti Ona MARTINĖNIENĖ čia irgi atrado ir giliau pažino save. Ilgai mąsčiusi, svarsčiusi apie istorinį vietovės patrauklumą, darbšti bibliotekininkė pagaliau gebėjo pažinti dvasininkų paliktus ženklus. Rišdama informacijos siūlus vieną prie kito, sukaupė svarią ekspoziciją, skirtą kunigo, tremtinio ir poeto Kazimiero Vaičionio atminimui įamžinti. Vėliau sekė tikrai palankių įvykių grandinė, kurioje suremontuota Kipro Petrausko gimtoji sodyba tapo lankytina. O bažnyčia visada buvo šalia – didelė traukos vieta, kiekvieno parapijiečio ir turisto dvasinis magnetas.

Pasak bibliotekininkės, visi keliautojai, vykstantys į Mielagėnų parapiją, būtinai sustoja Ceikiniuose. Svečių būrį padidino bendradarbiavimas su aktyvų kultūrinį gyvenimą formuojančia Paliesiaus dvaro administracija, kuri sudarė sąlygas dvaro svečiams lankytis ir čia. Vien per praėjusius metus O. Martinėnienės parengtą ekspoziciją ir Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią Ceikiniuose jau aplankė 300 žmonių. Tai – tik edukacinės veiklos pradžia, kurios kelyje tikriausiai laukia dar ne viena staigmena ir neišvengiamas atradimas. 

Šios dienos laikraščio skaitytojui tikru atradimu tampa kraštotyrai pasišventusi Ceikinių kaimo bibliotekininkė Ona MARTINĖNIENĖ, kuri dalinasi biografijos detalėmis ir darbo patirtimi.

Ar prisimenate pirmą perskaitytą knygą ir tolstančias vaikystės svajones?

Pirmoji savarankiškai perskaityta knyga buvo Jono Biliūno „Kliudžiau“. Vaikystėje svajojau daug, bet tik kelios svajonės išsipildė. Todėl dabar svajoju apie keliones, kuo daugiau keliauti po Lietuvą ir toli už jos ribų.

Kokie gimtinės vaizdiniai įsitvirtino pačios prisiminimuose? 

Gimiau Juodiškės kaime, priklausiančiame Ceikinių seniūnijai. Tais laikais kaimuose būdavo daug šurmulio, nes gyveno nemažai šeimų.Visur skambėjo daug juoko, apsčiai vaikų žaidimų, suaugusiųjų suėjimų, vakaronių. Tikrai labai smagūs prisiminimai.

Nors buvau dar vaikas, bet atmintyje išliko šiltas sodiečių tarpusavio bendravimas: visi vieni kitiems padėdavo dirbti ūkio darbus, sueidavo visas kaimas ir švęsdavo įvairias šventes draugėje. Susirinkę kaimo vaikai per Velykas eidavome lalauti. Dar prieš šventes pasimokydavome velykinių giesmių, dainų.  O kokios smagios būdavo Užgavėnių ir Labanorinės šventės, kuomet privažiuodavo į kaimą daugybė arklių vežimų, šeimos ir draugai susirinkdavo ir švęsdavo būriais.

Su laiku viskas pasikeitė – ir žmonių bendravimas, ir tradicijos, ir papročiai. Priblėso bendravimo šiluma, sumenko tarpusavio supratimas.

Buvau kokių 14–15 metų, kuomet, su tėvais persikėlėme gyventi į Ceikinius. Pirmiausia persikraustė mama su vyresniais broliais, o mane paliko su tėvu ir sesėmis pagyventi Juodiškės kaime, kol susitvarkys namus naujoje vietoje. Tačiau mano noras kraustytis buvo toks didelis, kad pati susidėjau reikalingiausius daiktus į lagaminą ir pėsčiomis atėjau į Ceikinius. Nuo tada ir gyvenu šiame  kaimelyje. 

Patinka gyventi Ceikiniuose. Nors ir ženkliai sumažėjo gyventojų,  veiklos nestinga. Vyksta įvairių renginių, susitikimų, švenčių, popiečių, edukacijų. Iš prigimties esu veikli, optimistiška, aktyvi ir mėgstanti naujoves, kaip sakoma, prie savęs pritraukiu irgi tokius pačius žmones, kurie mane ir supa dabar.

Ceikiniuose susibūrusi tikra komanda. Joje smagu dirbti, siekti naujų tikslų, stengtis dėl bendruomenės ir Ceikinių kaimelio.

Kada ir kodėl pasirinkote bibliotekininko profesiją, darbą (gal įtaką darė asmenybės, įvykiai)?

Bibliotekoje darbą pradėjau 2012 m. Prieš tai dirbau Ceikinių Kipro Petrausko  pagrindinėje  mokykloje socialine pedagoge, o vėliau vienerius metus – mokyklos skyriaus vedėja. Po mokyklos uždarymo gavau pasiūlymą dirbti Ceikinių bibliotekoje. 

Jau knygų apsuptyje daugiau sužinojau apie gimto Ceikinių krašto  ir įžymių žmonių istorijas. Manau, kad bibliotekoje atradau save, giliau pažinau. Matydama, kaip žmonės džiaugiasi ir dėkoja už atliktus darbus, suvokiau – einu reikiama linkme.

Šiandienos biblioteka kaime. Kokia jos pagrindinė misija, tikslai? 

Kaimo žmogui biblioteka labai reikalinga.Veikla aprėpia kur kas daugiau, nei įprastas knygų keitimas, skaityklos paslaugos, kur vyksta kultūros renginiai, teikiama įvairi informacija, rengiami mokymai, imamasi edukacinės veiklos.

Nesunku pastebėti, kad žmonėms, ypač vyresniems, labai stinga bendravimo. Ateina į biblioteką, dalinasi bėdomis ir džiaugsmais, prisiminimais. Visada stengiuosi išklausyti, užsirašau ką nors įdomaus, atneštas nuotraukas nuskaitau į kompiuterį – bus Ceikinių istorijos archyvui.

Jau antrus metus veikia suaugusiųjų skaitytojų klubas „Laikas su knyga“ – susitikę aptariame perskaitytas knygas, o vėliau kuriame knygų anonsus. Daugiausiai skaitoma romanų ir periodinių leidinių.

Užsiėmimų randa vaikai. Jie dalyvauja įvairiuose renginiuose ir edukacijose.

Kiekvieną šeštadienį bibliotekoje vyksta neformaliojo vaikų švietimo ugdymo būrelis „Mįsliukas“– garsiniai skaitymai, viktorinos, stalo žaidimai, edukacijos.

Džiaugiuosi, kad aktyviausi lankytojai yra Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos Ceikinių skyrius priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo vaikučiai. Jie gali ne tik skaityti, bet ir žaisti įvairius stalo žaidimus, žaidimų konsoles, kur vaikai pagal judesius šoka.

Biblioteka koja į koją žengia su naujomis informacinėmis technologijomis. 

Surinkusi nemažai Ceikinių krašto istorijos nuotraukų, įvairių bažnyčios dokumentų, kun. Kazimiero Vaičionio rankraščių, sumaniau įkurti Kipro Petrausko namelyje bibliotekos kraštotyros  ekspoziciją.

Mano idėją palaikė rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius ir Ceikinių kaimo gyventojai. Kartu triūsiant, galima nuveikti nemažai.

Net negalvojau, kad įkūrus kraštotyros ekspoziciją, gausiu tiek gerų atsiliepimų iš atvykstančių lankytojų, o jų buvo ir iš Šaulių, Marijampolės, Vilniaus, Kauno. Per praėjusius metus aplankė apie 300 asmenų. Glaudžius ryšius palaikome su Paliesiaus dvaru. Jis kviečia savo svečius susipažinti ne tik su savo krašto, bet ir su Ceikinių bibliotekos kraštotyros ekspozicija.

Įdėją remia ir palaiko vietiniai gyventojai. Daugelis noriai pasidalino turėtomis nuotraukomis, prisiminimais, rankraščiais. Su aplinkinių pagalba tapo prasminga visa kraštotyrinė veikla.  

Biblioteka lieka kaime viena pagrindinių informacijos ir kultūros nešėjų, buriančių bendruomenę įvairioms veikloms. Labai svarbu, kad bibliotekininkas išsiaiškintų savo skaitytojų informacinius, kultūrinius, edukacinius poreikius ir sugebėtų juos patenkinti. Sugebėtų sutikti ir išklausyti kiekvieną lankytoją.

Autorė dėkoja už dialogą. 

Nuotraukos iš asmeninio O. Martinėnienės albumo.

1 komentaras

  1. Pasižiūrėkit popierinio laikraščio versiją – TIKRAI dvasininkų palikti ženklai KEIČIA veidą į moterišką. Rašytojai – neišradinėk žodžių, tokių kaip „įmelstos”, bo per mažai dar žemėj žolės esi suėdus….


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here