Yra dalykų, kurių esame nepajėgūs keisti. Jie priklauso nuo visuotinės situacijos – socialinės ar ekonominės, arba demografinės. Visgi, tiems dalykams galime daryti įtaką daugiau nei gyvenimo tekančiam laikui ir senatvės neišvengiamybei. Senatvė – išminties dovana, tenkanti tik jos nusipelniusiems. Senatvė Lietuvoje nelengva, neskaičiuojant visų socialinių paslaugų ir sukurtų senjorų globos namų, ten labai daug dvasinės vienatvės ir tuštumos, kartų nesusikalbėjimo, šeimos tradicijų mutacijos. Nors dažnai sakoma, kad kartų nesusikalbėjimas – normalus reiškinys, bet šių dienų realybėje taip nėra. Tame reiškinyje gyvena kančia. Dvasinėje plotmėje senas žmogus paliktas savo vienatvėje, o sukauptas patyrimas ir išmintis nereikalingi niekam, nei visuomenei, nei jauniesiems šeimos nariams.

Kaip auklėjamos ir ugdomos jaunosios kartos, jei po vienu stogu dažniausia nesutelpa seneliai, vaikai ir anūkai?.. Ant kokių dvasinių pamatų stovės ateities Lietuva, jei tokia forma išsižadame praeities esmės ir protėvių pagarbos kultūros? Kam giedoti himnus tautos istorijai, jei mūsų tėvai marinami senelių namuos ir daugiausia svetimomis rankomis?.. Šlovė Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautoms, sugebėjusioms pasipriešinti šeimos griovimo madai, girdinčioms savo aksakalų išminties žodžius. Gėda mums, nesuprantantiems senatvės, bet tai – tik laiko klausimas.

Didžiasalio seneliai nuleido rankas mėgindami išspręsti dingusios vaistinės grąžinimo klausimą, sako, kad dabar lieka tik sėdėt ir verkti. Stipresni senjorai naudojasi suteikta nemokamo viešojo transporto paslauga, išgėrę vaistų, autobusu važiuoja iki Ignalinos, išleidžiami net prie pačios poliklinikos… Vis patogiau. Bet tai – ne esamos problemos sprendimas. 

Didžiasalyje ir aplinkiniuose kaimuose gyvena ne du ir ne trys pensininkai. Dauguma juda sunkiai, turi kraujotakos sutrikimų, svaigsta galvos. Taip, silpnesni prašo pagalbos stipresnių, kurie veža vaistus iš rajono centro pagal sudarytą sąrašą. Padeda socialiniai darbuotojai, giminės. Senatvė sunki, nes reikia maldauti  artimųjų ir valstybės dėmesio sau.

Po susitikimo su seniūnu Pranu Petkevičiumi tapo aišku, kad verslui nerentabilu, nuostolinga išlaikyti vaistinę Didžiasalio gyvenvietėje. Bet tokiu būdu visai baigiama užgęsinti gyvastis ryčiausiame Lietuvos kampelyje. Globalizmo vikšrai su įstatymų priedanga baigia traiškyti visa, kas dar palaiko gyvenimą provincijoje.

Kraštiečiai, gyvenantys Vilniuje, įdėmiai sekdami ir klausydami apie esamą situaciją, perpildė savo kantrybės taurę, todėl atsiuntė laišką į redakciją, prašydami paviešinti jų nuomonę. Spausdiname ištrauką.

„Sveikatos priežiūra – valstybės finansuojama ir prižiūrima  sritis, kuri niekada nebuvo pelninga, nebuvo verslo ir biznio objektas. Situacija, kad beveik 50 km spinduliu žmonės neturi vaistinės – nusižengimas LR Konstitucijai, žmogaus teisėms ir visiems deklaruojamiems demokratijos principams. Tai – nusižengimas žmogiškumui. Ryčiausiame Lietuvos kampelyje didelis skaičius pensininkų, kurių senatvei rodote visišką nepagarbą.Visos sveikatos paslaugos turi būti realiai prieinamos. Motyvas, dėl kurio negalima vaistinės veikla (nerentabilumas), įžeidžia bet kurį pagyvenusį žmogų, visą gyvenimą dirbusį šiai valstybei. Gerbiami politikai, nespręsdami tokios problemos rajone, deklaruojate nežmonišką požiūrį į savo rinkėjus. Kokių rezultatų viliatės ateityje?

Jei veikia mobilios slaugos paslaugos, mobilus laiškininkas, tai kodėl negebate organizuoti vaistinės ant ratų? Nors porai dienų per savaitę į tuos kraštus? Ar Jūsų siekiamybės tikslas, kad visi vyresni kuo greičiau išmirtų? Mes jus rinkome į savivaldą, dabar gebėkite pakovoti už rinkėjų teises ir laisves, o ypač, tokioje apverktinoje situacijoje.

Esame katalikai, todėl mažiausia norisi jums priminti, kad kiekvienam senatvė ne už kalnų. Ar patys lauksite jos taip nebijodami, drąsiai? Mūsų gretose yra ir medicinos darbuotojai, kilę nuo Tverečiaus ir Mielagėnų krašto. Mums protu nesuvokiama tokia realybė, kurioje atsidūrė likę kaimuose pažįstami ir draugai“.

SAVIVALDYBĖS KOMENTARAS 

Rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vaidotas Židanavičius šią situaciją taip pakomentavo: „Vaistinių verslas – ne savivaldybės kompetencija. Šis verslas – privatus, todėl savivaldybės vaistinių nei atidaro, nei uždaro. Ji gali, atsiradus verslininkams, padėti įsigyti patalpas vaistinei, spręsti kitus su infrastruktūra susijusius klausimus. Situacija Didžiasalyje ir Dūkšte savivaldybei žinoma, šia linkme dirbame. Sąlyginai sakant, yra dvi asociacijos – didžiųjų vaistinių ir mažųjų. Pirmoji vaistinių tinklą organizuoja didmiesčiuose, antroji – mažesniuose rajonuose. 

Aš asmeniškai kreipiausi į didžiuosius, bet jie net į kalbas nesileidžia, nes maži miesteliai dėl mažo gyventojų skaičiaus jų nedomina. Kreipiausi į mažųjų vaistinių asociaciją, atsakymo dar negavau, tačiau kalbantis ir jie teigia, kad vaistines atidaro, kur gyventojų skaičius siekia bent penkis tūkstančius. Didžiasalyje gyvena 1084 gyventojai, rinkom parašus, su aplinkiniais kaimais surinkom apie 1300, Dūkšte – apie 1200, parašus pateikėme abiems asociacijoms, bet joms tai menki skaičiai. 

Dar vienas didelis kliuvinys – Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymu, vaistinėse dirbantis farmacininkas privalo būti baigęs magistro studijas, o rajone tokių vaistininkų dabar nėra. Yra galimybė, kad vaistininkas magistras dirbantį kolegą konsultuotų nuotoliniu būdu, todėl aiškinamės ir šiuo klausimu. Bet kuriuo atveju vaistinių klausimas neužmirštas, šia linkme dirbama ir rajono savivaldybė darys viską, kas nuo jos priklauso, kad vaistinės vėl atsidarytų Didžiasalyje ir Dūkšte.“

Lrytas.lt nuotr.