Vasara šią savaitę leido įkvėpti gaivesnio oro, bet už tai sumokėjome pirmadienio vėtros šėlsmo padariniais. Tiesa, kol ta pamotė vėtra nuo pajūrio keliavo iki mūsų krašto, pavargo, išsikvėpė ir tik šiek tiek pasidraskė (apie tai šiandien MI skaitykite išsamiau). Nuo šiandien vėl turėtų grįžti karščiai, bet ir debesys vietomis tvenksis, juoduos, žaibais mėtysis, tad tik ir lauk naujų nemalonių staigmenų iš perkaitusio dangaus. Labiausiai neramu dėl duonos grūdu pakvipusių laukų. Ar škvalai nesuguldys, nepriplaks prie žemės prognozuojamo gero (gal net rekordinio) šiųmečio derliaus?..

Po rudeniškos vėsos ir lietaus užgriuvo karščiai. Tokie jau esam, kad ilgai niurnėję, jog šiemet vasaros nebėr, jai sugrįžus, jau antrą dieną ėmėm raukytis – per karšta. Orų spėjikai šiems niurzgliams negailestingi, skelbia, kad savaitgalį numatomi vasariškai karšti orai, kai temperatūra stiebsis iki 31–32 laipsnių, bet karščius paįvairins lietus su perkūnija. Meteorologai aiškina, kad tokias alinančias dienas Lietuvoje lems atogrąžų oras, plūstantis nuo Viduržemio jūros.

Birželis lietumi ir vėsa kantrybę bandė, liepa kankina kaitra ir škvalais. Jie jau niokojo Uteną, Šalčininkus, Švenčionių rajoną, kitas šalies vietoves, o Ignaliną vis dar aplenkia (spjaunu triskart per petį ir tiek pat kartų beldžiu į stalą). Tik Ceikinius kiek apstumdė, dar vieną kitą kaimą aplaužė, bet didesnių eibių neprikrėtė. Orai kiek atvėso, savaitgalis žada vėl būti lietuviškas – apie dvidešimt laipsnių šilumos ir lietus neaplenks. Už tai vėtrų ir škvalų neturėtų kilti. Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera…

Vasara baigėsi… Taip sako senoliai po Joninių, kai dienos vėl ima trumpėti. Kol kas ši vasara – ne dovana. Nė sušilti žmoniškai nebuvo kada. Diena šiltesnė kyšt – ir vėl savaitei neri į striukę, megztinį ar po lietsargiu.

Įsibėgėjęs birželis palieka dviprasmišką įspūdį – karštas, vasariškas dienas, kai ypatingai aktyvi saulė apsunkina visus darbus lauke ir tvankiuose namuose, keičia smarkūs lietūs, kuriuos (kaip šį antradienį) lydi smarkūs griausmai ir žaibavimas (antradienio ryto žaibai sudegino redakcijos ir dar kelių organizacijų miesto centre kompiuterius, kuriuos iki šiol reanimuojame).

Klasikinė lietuviška vasara teberieda klasikiniu taku. Nešalta, bet ir šiluma nepasilepinsi, ištisai lietūs nemerkia, bet  ir be skėčio – niekaip. Ryte nepasiėmei, būtinai lietus kur pasigaus. Birželis turbūt taip ir mindžios vietoje, gal liepa bus sukalbamesnė. Miškuose, beje, jau pasirodė pirmieji grybai – voveraitės, kazlėkai, kai kas jau ir baravykų, giriasi, radę. O grybaudami dairykitės, kad ant meškos neužliptumėte. Tiesiogine prasme. Mat tarp Švenčionių ir Adutiškio, netoli mūsų rajono ribos, rastos rudojo lokio pėdos (apie tai šiandien rašome)… 

Orai, atrodo, jau išsikvailiojo, išsišėliojo ir grįžta į prognozuojamas vėžes. Gegužė mėnesių įgaliojimus perduodama birželiui, matyt, balių surengė, o kai galva pagiringa, tai kur čia tvarkos supaisysi. Išsibėgiojo neprižiūrimi vėsa, lietus, kruša, kurie ir gadino gerą vasaros pradžios reputaciją. Šis savaitgalis ir kitos savaitės pradžia bjaurių staigmenų nežada. Atšils, bus daugiau saulės, nors prognozėse ir debesėlių su žaibais pripiešta. Klasikinė lietuviška vasara…

Išeidama gegužė termometro stulpelį kilstelėjo iki vasariškų trisdešimties laipsnių. Paerzino porą dienų ir vėl ataušo. Jų užteko, kad daugelis atidarytų maudimosi sezoną. Pasak žilo plauko žmonių, perkūnija jau nudundėjusi, tai ir maudytis – ne nuodėmė…

Gegužė, kaip dosnus sėjėjas, plačiai atsimodama beria viską, ką turi. Vienur ledukais (kruša) apmėtė, kitur šalnas naktimis nuo pavadžio paleido, lietaus visiems padalino, šilumos, kaip ir vėsos, taip pat ne po vieną kvortą atseikėjo, žaibais pablyksėjo, perkūno ratais per dangaus žvyrkelius nudundėjo. Orų žmonės spėja, kad taip gegužė elgsis iki savo kadencijos pabaigos. Šalnų tikimybė taip pat iki birželio išlieka…

Žydi ir žaliuoja viskas aplink, kas tik žydėti ir žaliuoti gali. Gegužė, tarsi nuotaka, pasipuošė gražiausiu metų rūbu, ir šilumos nešykšti. Šiemet medžiai šviežiu lapijos smaragdu pasipuošė kažkaip greitai, veržliai. Anądien nuo nesibaigiančių darbų pakeliu galvą – ogi medžiai su lapais. Net nustebau, kada spėjo?.. Daržuose darbymetis. Sėjame, sodiname, kad parduotuvėje mažiau pinigo tektų palikti. Kam pirkti, jei daug ką ir savam darže gali užsiauginti. Taip ir brendame brandaus pavasario taku į vasarą…

Įžengėme į gegužės kiemą, kuri nuo pirmos dienos mus, kaip garbiausius svečius, sutiko su šypsenom ir šiluma. Prasideda gražiausias metų laikas, kai žemė skęsta žiedų ir šviesos svaigulyje. Ir mus girdo, svaigina tais aromatais, spalvomis, bet mes nesipriešiname šioms saldžioms silpnybėms. Pavasaris juk…

Nors balandžio dienos temperatūros požiūriu margos – tai šilčiau, tai vėsiau – tačiau pavasaris jau tvirtai ant pečių sėdi, nenusipurtysi. „Kiečiausias“ tam įrodymas – namuose atvėsę radiatoriai. Baigėsi šildymo sezonas, o su juo ir pinigėlių krapštymas, dažnai – drebančiomis rankomis, nes paskutinių. Šis savaitgalis žadamas itin šiltas, bet kitą savaitę vėl vės. Taip ir riedame aukštyn – žemyn, tarsi važiuodami per Labanoro girią link Molėtų.

Su margučiais nuriedėjo šiųmetės Velykos, kartu nusinešdamos blogus orus. Atšilo, atgijo visi gamtos garsai, o maloniausiai triukšmauja sugrįžę, pavasariu besidžiaugiantys, paukščiai. Jų klegesys visur ausis glosto. Net niekur nekeliavę varnos ir žvirbliai koncertus rengia. Žiūrint į artimiausių dienų orų prognozes, pasak sinoptikų, galima teigti, kad į Lietuvą pagaliau atėjo pavasaris. Savaitgaliui prognozuojami šilti, saulėti, kartais su lietumi orai. Iki 10 laipsnių šils ir naktys, iki šiol vis dar laikęsi įsitvėrę už „minuso“. O tai reiškia, kad baigiasi ir pinigus „valgęs“ šildymo sezonas…

Kovas tarsi kažko užpykęs, pavasarį raiko labai taupiai, net šykščiai. Nors estafetę, merkiantis šeštadieniui, jau perduos balandžiui, tačiau orai tarsi rudenį – vėsūs, šlapi, vėjuoti. Šis savaitgalis, sako, bus būtent toks. Brrr… Nemalonu. O biologai ir botanikai trimituoja, kad pavasaris per visas siūles braška, miškuose jau net pirmieji grybai pasirodė. Dar ne bobausiai ar briedžiukai, o ankstyviausi pavasario grybai – plačiataurės. Jos gana gražios, raudonos, taurės formos, bet nevalgomos. O kad būtų ir valgomos, kas per tokią žvarbą eitų jų ieškoti?..

Kovas su pirmųjų parskridusių paukščių balsais budinasi, keliasi, bet kažkaip tingiai ir nenoriai. Ir pavasariško žodžio nesilaiko. Pašnibžda orų spėjikams, kad bus penkiolika laipsnių šilumos, o būna perpus mažiau. Anądien didesnių vėjų nežadėjo, o šie naktį taip pasidarbavo, kad vėl kai kur rajone ir be elektros teko patūnoti. Gal jau kitą savaitę į kiemą įžengsiantis balandis bus pažadais tikslesnis ir orais švelnesnis…

Žiema, kaip įnoringa panelė, draskosi, muistosi, nenori išeiti. Pavasaris kantriai ardo žiemos triūsus, upokšnių čiurlenimu šelmiškai kikendamas iš tokios beviltiškos priešpriešos. Šį savaitgalį, sako, bus itin šilta, tad žiemai teks padus kasytis ir bėgti, kur akys mato. Pirmadienį Šv. Juozapas, Pempės diena. Pasak žilų galvų, tądien ant kelio turėtų jautis atsigerti. Jei atsigers, tai ir parlėkusi pempė pasilabins linksmu „gyvi!“…

Trečiadienį išėjo žiema. Kalendorinė. Bet išeidama dar pasiliko. Pavasario žingsniai kol kas drovūs, bet jo nematyti, neužuosti, nepajusti taip pat negali. Pavasaris ir po kojomis, ir virš galvos. Gamtoje dabar, kaip politikoje po rinkimų – tarpuvaldis. Bet kovas įsidrąsins, saulė rytais kasdien vis anksčiau pasilabins, vakare – vėliau pogulio eis, dienos ilgės ir žiemai neliks ką veikti. Gamtininkai jau ragą pučia – paukščiai namo grįžta, o tai jau stiprus pavasario argumentas…

Vasario 11-ąją dieną Lietuvos politinėje padangėje sužibo dar viena menka politinė žvaigždė, besitikinti tapti milžine, po rinkimų aprėpsiančia didžiąją dalį Seimo. Būtų tai eilinė nykiai beviltiška naujos partijos istorija, jei ne jos impozantiškasis steigėjas – visų galų meistras ponas Vladimiras Romanovas. Šio žmogaus talentams išvardinti būtų reikalingas atskiras straipsnis, dar didesnį formatą užimtų jo tykančių paslaptingųjų priešų surašymas.

Atrodo, išlaikėme vasario išbandymus šalčiu. Dylant paskutiniam žiemos mėnesiui, speigų vėl sulaukti jau nesitikima. Juolab, kad ir žiemą Ignalinoje jau šiandien (nors Užgavėnės bus antradienį) iš kiemo su šluotos ražu vysime, o išviję – kiemo vartus užšausime, kad ta ponia nebegrįžtų. Lietuvoje ši žiema mirtinai sušaldė 23 žmones (rajone – 1), o Europoje šalčio aukos šimtais skaičiuojamos. Iš viso Rytų Europoje sušalo 650 žmonių (Rusijoje žuvo 205 žmonės, Ukrainoje – 112, Lenkijoje – 107, Rumunijoje – 23, apie mirtinai sušalusius pranešama iš Bulgarijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Serbijos, Kroatijos, Juodkalnijos ir Slovėnijos.

Atrodo, kad didžiausius žiemos speigus jau pragyvenome ir pagaliau bus galima gryname ore pasidžiaugti sniego teikiamais malonumais. Vis dėlto, tiek šią, tiek artėjančią savaitę dar privalome likti budrūs ir per daug lauke neplikinėti, mat žadamas solidus, apie minus dvidešimt laipsnių Celsijaus spaudžiantis šaltukas, galintis pridaryti nemenkai eibių.

Be abejonės, kad svarbiausia šios savaitės kalbų tema, nustelbusi visas politikas, šaltis. Šiomis dienomis jis jau virto speigu, termometrų stulpeliai nusmuko žemiau trisdešimties. Namuose liko moksleivija, skaičiuojamos aukos – apšalę, mirtinai sušalę. Rajone taip pat giltinė su lediniu dalgiu švystelėjo. Dar sekmadienį Žibakiuose (Rimšės sen.) rastas mirtinai sušalęs 51-erių vyras. Išėjo vyno, grįžtant pritrūko žingsnio – rastas sniege už 200 m nuo namų.