Man 105, ir mano tikroji pavardė yra Justinas Piliponis. Nežinantiems dar priminsiu, kad esu pirmojo lietuviško fantastinio romano „Antrasis pasaulio tvanas“, išėjusio 1930 metais, autorius… Bent jau taip savo komentare, paskelbtame „Mūsų Ignalinos“ interneto svetainėje, mane įsivaizduoja viena liberalų gerbėja.

Prieš savaitėlę MI perskaičiau repliką apie tokią Ievą Kindurytę, pristatytą kaip apygardos rinkimų komisijos narę. Na, apie tą pačią, kuri braidė po ne tą pievą… Perskaičiau kartą, kitą, bet taip ir nesupratau, kokia partija ją į tą komisiją delegavo. Prisipažinsiu, dar pagalvojau: ko čia dabar tai reikėtų slėpti?

Sveiki sulaukę naujo mulkinimo sezono. Neilgai jis truks, mėnesiuką, bet išgirsime… ne, nerašysiu – ko negirdėję, o parašysiu taip: išgirsime tai, ką jau ne kartą girdėjome, kuo patikėjome ir už ką, tais gražiais žodžiais patikėję, balsavome.

Taigi, ir vėl kiekviena partija ištraukė grėblį rinkėjams ir tikisi, kad jie vėl ant jo užlips, vėl gaus kotu per kaktą ir gerai gavę – iš laimės apsvaigę – balsuos taip, kaip reikia tai konkrečiai partijai.

Žudikui norvegui Andersui Breivikui, kuris šaltakraujiškai išžudė 77 žmonės, Norvegijos teismas skyrė 21 metus nelaisvės. Už vieną auką – po 3 mėnesius ir 6 dienas. Metus A. Breivikas jau atsėdėjo, liko sėdėti 20. Pirmieji A. Breiviko kalėjimo metai Norvegijai kainavo 2 milijonus eurų. Na, šalis turtinga. Didesnės bausmės Norvegijos teismas negalėjo skirti. Kalėjimo iki gyvos galvos bausmės šioje šalyje atsisakyta 1971 metais.

Rugsėjo pirmoji turėtų kažką simbolizuoti, kaip ir viskas pas mus. Jeigu neklystu, simbolizuoja ji žinių dieną. Vaikučiai tą dieną pirmą kartą nueina į mokyklėlę ir sukiša rankas į žinių aruodą – semtis tų žinių. Na, aš nekalta, jeigu jums tai nuskambėjo dviprasmiškai, jeigu jums semtis iš aruodo – tai jau kažkas tokio nelabai teisėto, bet malonaus. Čia viskas teisėta, bet ne visada labai malonu.

Ar girdėjote tą nesąmonę, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija? Manau, nesąmones mes visi linkę išgirsti pirmiausia, juoba ir visokie radijai, ir televizijos su jomis mus stengiasi supažindinti pirmiausia ir gausiausia: o gal patikėsime? Nesąmonė tai todėl, kad religingas žmogus tiki. Bet ar lietuviai tiki krepšiniu (gal čia reikėtų sakyti – į krepšinį)? Taip, bet tik tol, kol krepšininkai laimi. O kai pralaimi – kaip elgdavosi stabmeldžiai, kad jų stabukai jiems nepadėdavo? Taip, sumesdavo tuos stabukus į laužą ir sudegindavo, o vietoj jų išsidroždavo naujus.

Visi džiaugiamės Rūtos Meilutytės auksu. Bet ar mums nekeista, kad ji nebuvo pakviesta į dopingo kontrolę? Kad nesugedo ją vežęs autobusas? Kad dar kas nors neatsitiko, kas būtų sutrukdę jai tai padaryti?

Yra nuomonė, kad čia nėra ko stebėtis – štai jeigu Rūtai iš anksto būtų pranašautas koks nors medalis, ir ypač jeigu dėl to medalio jai būtų reikėję kovoti su brite, tada kitas reikalas. Būtų nutikę taip, kaip po pirmos varžybų dienos antroje vietoje buvusiai Austrai Skujytei: ji vienintelė buvo pakviesta (labai jau švelnus pasakymas, iš tikrųjų tokio „kvietimo“ atsisakyti negalima) į dopingo kontrolę. Rūta būtų pakviesta varžybų išvakarėse, ir kuo vėliau.

Londono olimpiados atidarymas tapo visuotinės tolerancijos (lietuviškai – pakantumo, žodžiu, to, ką galima pakęsti) pamoka. Plačiai nuskambėjusio ir įvairių laisvių bei teisių gynėjams labai patikusio bei rekomenduojamo filmo „Lūšnynų milijonieriaus“ Denio Boilo (atsiprašau, jeigu šito ne visai anglo anglišką pavardę parašiau netiksliai) režisuotas renginys – pavyzdys to, kaip reikia žvelgti į istoriją, kaip reikia gerbti viską, kas buvo, ir rasti esmę bei sektiną svarbą ten, kur kiti šitų dalykų nė su žiburiu nerastų. Šiais laikais tai vadinama gal net ne tolerancija, o politiniu korektiškumu.