Rugsėjo pirmosios oras šventei buvo palankus – sausa ir nekaršta. Šiemet, kaip ir pernai, viešint Prezidentei Daliai Grybauskaitei, mokslo pradžios šventė vyko Laisvės aikštėje, dalyvaujant visų trijų Ignalinos mokymo įstaigų – Ignalinos gimnazijos, Česlovo Kudabos progimnazijos ir „Šaltinėlio“ mokyklos – moksleiviams. Laukdami šventės pradžios, dvyliktokai stovėjo rimti ir orūs, vidutiniokai nerūpestingai sukiojosi į visas puses, juokavo su draugais. Baikščiau jautėsi pirmokėliai, kurių čia stovėjo visa kapa – šešiasdešimt. Jie, tvirtai įsikibę į laikomų kardelių kotus, vis žvalgėsi į savo mokytojas, kurios drąsindamos tai galvas paglostydavo, tai kokį užsilenkusį drabužių kampelį pataisydavo, o minioje akimis ieškojo mamos, tėvelio ar močiutės veido…

Po kelionės padedu kuprinę į kambario kampą. Porą dienų jos neliečiu. Lai galvoje įspūdžiai susisluoksniuos, susirūšiuos, susidėstys paeiliui. Viešnagė Odesoje paveikė emociškai. Netgi sukrėtė. Tai buvo lyg pasižiūrėjimas atgal, kur mes jau buvome, ir proceso, dabar vykstančio kariaujančioje šalyje, stebėjimas.

2017 m. rajono bendrojo ugdymo mokyklose buvo 126 abiturientai, iš jų 123 gavo brandos atestatus. Pagal mokyklų pateiktus duomenis, šiais metais abiturientai studijuos 14 universitetų (43 abiturientai), 5 kolegijose (35 abiturientai) ir 13 profesinio mokymo įstaigų (22 abiturientų). Likę 26 jau dirba arba ketina dirbti (22 abiturientai), tarnaus Krašto apsaugos savanorių pajėgose (1 abiturientas), užsiims kita veikla (3 abiturientai).

„Valandose“ jau buvau užsiminęs, kad netikėtai suradome dar vieną – jau devintą – Ignaliną. Šįkart Latvijoje. Atostogos – proga joje pabuvoti. Kai prieš keletą metų vykome į ekspediciją po visas rastas 8,5 Ignalinas, atrodė, kad daugiau vietovių tokiu pavadinimu nėra. Tuomet visą internetą tarsi smulkiomis šukomis iššukavome. Bet praėjo keleri metai ir še, tau! Dar viena Ignalina ir visai netoli – už Daugpilio koks pusšimtis kilometrų.

Penktadienį aplankytas paskutinis piliakalnis iš projektinio ciklo „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Šįkart lankytasi ant Kačėniškės piliakalnio, kurio istorija kiek kitokia, nei ankstesniųjų. Mat gyvenimas ant jo ir šalia jo nežinia kodėl nutrūko dar iki kovų su kryžiuočiais, todėl čia greičiausiai nestovėjo pilis, nežvangėjo kardai ir kalavijai. Paskutinė ciklo pamoka taip pat buvo kitokia, nei ankstesnės,  nes didesnė dalis renginio vyko ne ant piliakalnio, o Birvėtos regioninio parko direkcijoje ir šalia jos.

Pernai rašėme apie grupę vaikinų, Ignalinos aerodrome besimokiusių pilotais. Šiemet jie jau savarankiškai skraido, patys pataria naujokams. Jų šešių narių grupė susibūrė ir šiemet. Kai rugpjūčio diena spindėjo pavėlavusios vasaros saule ir šiluma, aerodrome įvyko šventė, skirta pilotų mokslo pradžiai. Atvyko ir nemažai svečių. Kas niekur neskubėdami bendrauja, kas gurkšnoja kavą ar gardžiuojasi ant žarijų keptais kepsniais, laukdami malonios aerodromo vadovo Rimvydo Maciulevičiaus dovanos – būti paskraidintam orlaiviu, galimybe į žemę pažvelgti iš padebesių…

Dar 2005 m. sausį rašėme apie nesprogusią aviacinę bombą, nuo 1944 m. gulinčią Šiekščio (Žaliojo) ežere. Tuomet ignalinietis Algirdas Čeponis pasakojo, kad „1944 m. liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje jis su draugais (tuomet buvo 12–14 m. paaugliai) ežere žvejojo savadarbiu bradiniu. Ant kalno, kur buvo tramplinas, o dabar apžvalgos bokštas, stovėjo rusų zenitiniai pabūklai.

Siuzi (Susanne Schmitt)  iš Vokietijos ir Džoni (Zsanett Szlifka) iš Vengrijos – merginos įsimylėjusios Lietuvą bei miškais ir ežerais turtingus Ignalinos kraštus. Žavios ir gera nuotaika tviskančios svetimšalės jau beveik keturis mėnesius gyvena Meironų kaime, apsistojusios gamtos mokykloje, jos darbuojasi Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų informacijos centre ir savanoriška veikla džiugina parko lankytojus bei, žinoma, darbuotojus. Merginos teigia esančios labai laimingos galėdamos prisidėti prie aplinkosaugos, gamtos puoselėjimo ir galimybės susipažinti su Lietuva ir jos gyventojais. Na, o dabar Jūs susipažinkite su Siuzi ir Džoni, jos turi ką papasakoti!

Tarptautiniame  liaudiškos muzikos ir šokių festivalyje „Ežerų sietuva“ dalyvavo ir rajono savivaldybės aktyviausi partneriai – Lenkijos Serocko miesto atstovai. Į Ignaliną atvyko Serocko burmistras Silvestras Sokolnickis, tarybos pirmininkas Artūras Borkovskis, tarybos narė Gabriela Ksionžyk  ir administracijos sekretorius Tadeušas Kanovnik. Lenkijos delegacija į Ignaliną atvyko liepos 21 d., apsigyveno kaimo turizmo sodyboje. Svečiai susitiko su savivaldybės vadovais, taip pat turėjo laiko pasigrožėti Ignalinos krašto gamta, apsilankyti Vilniuje.

Liepos 23 d. tradicinė Oninių šventė daugėliškėnus ir jų svečius vėl sukvietė į didelę, šventę, vykusią N. Daugėliškyje. Ji prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Onos ir Joakimo vardo bažnyčioje. Tai tituliniai parapijos atlaidai, sukviečiantys gausų Daugėliškio krašto žmonių būrį.

Seimui 2017 m. paskelbus Piliakalnių metais, Kazitiškio ir Grybėnųkaimų bibliotekininkės prisiminė, kad Kazitiškio seniūnijoje taip pat yra šių gražuolių. Dar ir ne vienas… Pasitarusios Rasa Trubilienė ir Dalia Koršul nusprendėme juos, kartu su skaitytojais, aplankyti. Kazitiškio seniūnijoje jų yra keturi: Tolimėnų, Garbšių, Bajorų ir Kazlupiškės.

Yra sparnuotas posakis – jei nemaitinsi savos kariuomenės, maitinsi svetimą. Tik po 2014 m. Rusijos agresijos Ukrainoje imta suprasti, kad šis posakis gali būti įkūnytas ir Lietuvoje, todėl iš anksčiau dažnai teigusių, kad mums nereikia kariuomenės ir išlaidų jai išlaikyti, liko tik vienetai. Kokia ta mūsų kariuomenė, šiemet akivaizdžiai leista pamatyti ir pačiupinėti kiekvienam norinčiam – pirmąkart Ignalinoje surengta visuomenės diena kartu su kariuomene.

Pasieniečių jau nebestebina atvejai, kai aptinkami per sieną iš Lietuvos į Baltarusiją einančių meškų pėdsakai. Trečiadienį ryte juos Švenčionių rajone vėl rado pareigūnai. Tai jau penktas toks atvejis šią vasarą. Šįkart pėdsakus VSAT Ignalinos rinktinės pasieniečiai pastebėjo Švenčionių r. Čia abiejose sienos pusėse auga miškas.