Visi žinome ceikinietės Janinos Tuskenienės talentą įtaigiai pasakoti nuotaikingus nutikimus, o karščiausių žiūrovų aplodismentų ir didžiausio emocijų proveržio visad sulaukia apie vizitą pas gydytoją ir
Nuo gegužės 15 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje pagal Europos solidarumo korpuso programą 9 mėnesius savanoriauja dvi savanorės Katia ir Nadia. Šįkart susipažinkite su Katia. Ji
Ko gero, mūsų visuomenėje dar labai prasta diskusijų kultūra. Visiems viskas aišku: visi žino, ką išaukštinti ir ką nuteisti. Man daug kas neaišku ir norėtųsi
Labai nustebau, kai vienoje šventinėje eisenoje Ignalinos gatvėmis pamačiau brikelėje važiuojantį žmogų labai išvaizdžiu galingu žirgu. Neįprasta mašinų amžiuje – žirgas. Dar labiau nustebau, kai
„Kuomet pradėjau eiti į mokyklą, vasaras leisdavau Aukštaitijoje, vienkiemyje prie Suginčių, pas močiutę Kraujelienę (…). Atsimenu kalnioko šlaite dviejų galų trobą, o žemiau, netoli balos,
Praėjusią savaitę, kaip jau įprasta, su naujienom į redakciją užšoko ignalinietis Zbignevas Kovzanas. Sako, sutikau mieste įdomų žmogų, lenką, gimusį Ignalinoje, bet dar vaikystėje išvykusį
Prieš 100 metų, 1919-ųjų liepos 6-ąją, plačiuoju geležinkeliu buvo paleistas pirmasis Nepriklausomos Lietuvos traukinys. Svarbu tai, ar ne? Atsižvelgiant į tai, kad Ignalinoje niekur net
Viktor Kudriašov, kunigas, buvęs Ignalinos parapijos vikaras Pavardė rodo Jūsų rusišką kilmę. Rusai – stačiatikiai arba sentikiai. Kodėl pasirinkote katalikybę? Taip, esu rusas, tačiau man
Turėti įžvalgą ir kartais ja pasinaudoti tikrai nėra blogai. Praėjusių Joninių išvakares praleidau Dūkšte. Nuvedė smalsumas. Knietėjo pamatyti, kas iš tikrųjų vyks skambiai išreklamuotoje šventėje.
Pokalbis su Jonu GRUNDA, ,,Skaptuko“ galerijos savininku, skulptoriumi, gimusiu ir dabar tebegyvenančiu ir kuriančiu Ignalinoje. Ar esi žmogiškai laimingas? Ko trūksta? Ko per daug? Jeigu
Nežinau, gerai tai ar blogai, kad kiekviename rajono kampelyje vaikštai lyg savam kieme, o sutikti žmonės – lyg patys artimiausi kaimynai. Kartais gal gerai, nes
Pokalbis su Dalia Mikėnaite-Sabaliauskiene. Ji gimė ir augo Ignalinoje, studijavo Rytų kalbas ir kultūrą, mokėsi Irane, gyvena Vilniuje, toliau mokosi, kuria ir vykdo įvairius tarptautinius
Pokalbis apie laiką ir save su gydytoju Benediktu PUODŽIŪNU Esate ne vietinis. Vadinasi, kelio pradžia kitur. Ką prisimenate iš vaikystės, mokslo? Gimiau Kauno priemiestyje, darbininkų
Ignalinos seniūnija tęsia tradiciją sveikinti savo garbaus amžiaus sulaukusius gyventojus. Praėjusią savaitę su tokia misija seniūnijos darbuotojai ir rajono meras Justas Rasikas vyko prie Vajuonio
Šiandienos pokalbis su Nijole TRINKŪNIENE, dailininke, Metų mokytoja 1. Esi profesionali dailininkė, surengusi nemažai asmeninių parodų, dalyvavusi regioniniuose ir tarptautiniuose pleneruose… Kaip ja tapai? Rodos,
Visuotiniame rinkimų šurmulio įkarštyje Ignalinoje sužibo Gerumo žvaigždė. Tyliai, be patoso tarp viršininkų ir bendraminčių… Gal be reikalo… Tai nėra ženklas – medalis, kuris teikiamas
Laikas nusineš praeitin mūsų gyvenimus. Kiti laikai – bus kiti gyvenimai, bet jie jau bus kitokie: kitokios vertybės, kiti siekiai, kiti konfliktai. Mus, XXI amžiaus
Geografinė padėtis nulėmė: Lietuva – tranzito kraštas, nors ir nedidelė, bet reikšminga atkarpa Rytų–Vakarų linijoje. Tai patvirtina ir 160 metų Lietuvos geležinkelių istorija, gana tiksliai atkartojus XIX–XX a. Lietuvos istorinius, ekonominius, politinius įvykius. Ignalina, esanti viename iš svarbiausių geležinkelio ruožų – ne išimtis. Mūsų mieste gyvena kelios dešimtys žmonių, dirbusių ir tebedirbančių geležinkelių sistemoje. Kalbamės su Brone Menčinskiene.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje surengtas nuoširdžiai šiltas gamtininko, fotografo, poeto Algirdo Panavo kūrybos vakaras, kurį jam asmeninio jubiliejaus proga dovanojo bendradarbiai, bibliotekininkai, bičiuliai. Kovo 29 d. Aukštaitijos nacionalinis parkas minėjo 45-erių metų sukaktį, kuri sutapo su parko ilgamečio vadovo, darbuotojo Algio Panavo 65-uoju gimtadieniu. Šįkart susirinkta pasidžiaugti Algio gyvenimu ir jo kūryba, kartu pasižiūrėti gamtos filmų ir nuostabių fotografijų, paklausyti jo eilių ir dainų.
„Neseniai keliavom su dukra kruiziniu laivu po Viduržemio jūrą. Šokiai, pramogos ant ledo, koncertai. Gyvenome mes vienoje kajutėje, o vakarieniaudavome su kaimynais. Penktą vakarą vyrukai, su kuriais sėdėdavom prie stalo, prasitarė, jog visą laiką galvojo, kad aš esu pasiturintis senjoras, keliaujantis drauge su jauna savo dama. Žinoma, liūdna, bet nesu turtuolis, o mano palydovė buvo mano dukra, bet man smagu, jog atrodau kitiems labai neblogai“, – juokavo žinomas kraštietis, gamtininkas, nusipelnęs garbės mokytojos vardo, Antanas ŠIMKŪNAS.
Blaškomės po pasaulį ieškodami neįprastų skonių, spalvų, įspūdžių. Paršliaužiame Namo išvargę, nusivylę, nepritapę ir nusižeminę… Nuo kalno pažvelgiame į Namus ir pajuntame, kaip ašaromis išsilieja širdį plėšantis skausmas, susimaišęs su atradimo džiaugsmu… juk visą laiką žinojome, bet išdidumas neleido pripažinti, kad tas Pasaulis ir visi jo stebuklai buvo čia, pačiuose artimiausiuose žmonėse…
