Popiežius Inocentas IV Lietuvos valdovo Mindaugo pasiuntiniams 1251 m. duotame rašte suteikė Mindaugui karaliaus karūną, tituluodamas jį „Filius specialis Sanctae Romanae Ecclesiae“. Karaliaus karūną Mindaugui uždėjo Livonijos magistras 1253 m. liepos 6 d., Kulmo vyskupui atlikus patepimo apeigas.
Vakar anksti ryte po neilgos, bet sunkios ligos, eidamas 77-uosius metus, iš gyvenimo išėjo rajone žinomas žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Mamertas Krapauskas. Jis, lyg karys, žurnalistikos arenose kovojo iki paskutinės minutės, liga į patalą paguldė dirbantį, atrodė, dar stiprų ir visur skubantį su redakcijos užduotimis.
Toks devizas yra susikūrusios asociacijos „ANBO eskadrilė“, kurios organizuoto skrydžio aplink Lietuvą dalyviai orlaiviais praėjusį šeštadienį vienas po kito leidosi Ignalinos aerodrome. Iš viso žygyje dalyvavo 9 lėktuvai ir 14 pilotų, į Ignaliną užsuko penki orlaiviai, kiti tiesiai nuskrido į Biržus, kur tądien vyko konferencija apie asociacijos vykdomą projektą.
„Noriu po mirties tapti trąša žemelei, tad jokiu būdu nenoriu būti sudeginta (kremuota)“, – sako senolė. Gražus noras. Kita vertus, pelenai – taip pat trąša ir kur kas naudingesnė. Tik kažin ar senolė yra girdėjusi, kad jos noras – tapti trąša žemelei – yra nerealus. Kodėl? Ogi todėl, kad dėl šiuolaikinio žmogaus kūne susikaupusių sunkiųjų metalų, konservantų ir kitų teršalų, kurie į kūną patenka su maistu, vaistais ir kosmetika, mirusiųjų palaikai nustojo irti.
Pakankamai reta pavardė Lietuvoje ir rajone. Turėjau dėdienę Teresę Rutkauskienę, kuri kepdavo labai skanius pyragus ir visada Petrinėms atnešdavo pyrago, iškepto tokioje formoje, kurią vadino “čudopečka”. Ją prisimindamas ir skiriu šį straipsnį jos anūkei Vielienei. Nesu susitikęs su šia gimine, bet tai labai sena giminė, kuri čia gyveno jau XVII a. Niekada nepasižymėjo gausumu, bet pasižymėjo sėslumu.
Ignalinos jaunimo draugija „Sniego gniūžtė“, vykdydama programą „Karas – ne romantika“, liepos 1 d., 15 val. kviečia į susitikimą diskusiją informacinio karo tema. Susitikimas vyks Ignalinos AE regiono viešųjų paslaugų verslui centro salė (Ateities g. 23).
Be penkių minučių dešimtą ryte šešiasdešimt devynerių Veronikos bute Ligoninės gatvėje suskambo telefonas. Senolė padėjo į šalį mezgamą kojinę ir pakėlė telefono ragelį: – Jūsų anūkas ką tik pateko į eismo įvykį. Dėl jo kaltės sumaitotas brangus automobilis, yra sužeistų. Anūkui gresia ne vieneri metai kalėjimo. Kad bylos nebūtų, reikia pinigų, – greitakalbe pažėrė skambinęs vyras.
Visas bet kurio žmogaus „nuodėmes“ ar paklydimus atperka jo žmogiškumas. Būtent. Jei žmogus yra žmogus, tada įmanoma suprasti, pateisinti, atleisti, ištiesti ranką. Deja, mūsų liūdna patirtis jau net nebekužda, o šaukte šaukia, kad žmonės nyksta. Gyvenantys negrįžtamai degraduoja (dėl alkoholio, tinginystės, pinigų pertekliaus ir persisotinimo gyvenimu), o jų palikuonys – neretai alkoholiu užlietų atsitiktinių orgijų ar net kraujomaišos rezultatas – tiksinčios tautos genofondo bombos.
Paskutinės valandos iki magiško Joninių (Rasų) vidurnakčio – vienas geriausių momentų parsinešti iš laukų, pievų ir miškų sveikatą gerinančių ir tonizuojančių žolynų, kurie rudenį ir žiemą mums labiausia reikalingi. Šaltą, lietingą ir vėjuotą rudenį žmogui labai reikia šilumos ir meilės. Tikrus stebuklus daro šildanti, tonizuojanti ir atpalaiduojanti arbata.
Lietuvoje pakankamai reta pavardė, bet dažna Ignalinos rajone. Jų tėvonija yra Petriškė ir Strigailiškis. Vėliau atsirado Gaveikėnuose, Ažušilėje, Rimšėnuose, Antazavėje, atskiros šeimos – kitose vietovėse. Apie 1800 m. daugelis jų vadinosi Smigeckiais, po 50 metų vėl liko tik Vaickai. Koks ryšys tarp tų dviejų pavardžių – nenustačiau.
Šiemet sukako 74-eri, kai 1941-ųjų birželio 14-ąją Lietuvoje sovietai įvykdė pirmąjį masinį gyventojų trėmimą. Istorikų duomenimis (įvairiuose šaltiniuose jie skiriasi), iki 1953 m. buvo dar 34 trėmimai, į Sibirą iš viso išvežta daugiau nei 126 tūkst. žmonių.
Prabėgo pusė birželio, kuris nustebino vasariškais orais. Nuo pat ankstyvo pavasario buvome įpratę po vienos kitos gražios dienos laukti ilgesnių subjurusių orų. O šįkart kalendorinės vasaros pradžia pradžiugino tiek žemės gėrybių mylėtojus, tiek tuos, kurie atostogauja, poilsiauja. Prognozės likusiam mėnesiui jau ne tokios malonios. Pradžioje birželio sinoptikai pranašavo gerus orus nuo Joninių. Ko gero bus atvirkščiai. Kaip įprasta, dažniausia Joninės būna lietingos ir vėsokos. Toks scenarijus tikėtinas ir šiųmetėms Joninių šventėms.
Daržuose bene įkyriausia piktžolė yra galincoga arba liaudyje vadinama ,,amerikonka“. Pavasarį jos kaip ir nematyti, bet atėjus vasarai ji taip įsigali, kad tampa dominuojančia rūšimi. Jos tėvynė – Pietų Amerika, į Europą pateko 1796 m. Tuomet atvežta į Londono karališkąjį botanikos sodą, o iš ten paplito po visą žemyną. Ji – artima giminaitė mūsų ramunėlei.
Klaidinga manyti, jog skruzdėlės daugiausia problemų kelia vasaros pabaigoje. Kenkėjų kontrolės ekspertai tikina, jog šie kenkėjai aktyviausi pavasarį, kadangi po žiemos miego nubudusios skruzdėlės darbininkės intensyviai ieško maisto, dažnai įsibraudamos į gyventojų būstus. UAB „Dezinfa“ biologas Liutauras Grigaliūnas dalijasi žiniomis, kaip kovoti su įvairių rūšių skruzdėlėmis.
„Ir vėl apie autobusų parką“, – nusišypsos skaitytojas. Paradoksalu, tačiau kai kurie dalykai gyvenime nesikeičia. Ypač tie, kurie turėtų keistis, nors nuo jų priklauso ne vieno ar dviejų žmonių įgeidžiai, o nemažos rajono gyventojų dalies kasdienis gyvenimas. Kai apie vieną ar kitą problemą prabyla gyventojai – visada palieki dalį problemos galimiems nesusipratimams, bet kai pats atsiduri įvykių sraute – viskas kitaip atrodo, aiškiau.
Birželis – pats nuostabiausias vasaros mėnuo: vis dar ilgėja dienos, visoje gamtoje klega jaunikliai, einame link švento apsivalymo – Joninių laužo ugnies. Lietuvos istorijoje birželis nebuvo linksmybių mėnuo (daugiau gal kruvinasis birželis), ir sovietmečio auklėtos kartos dar ilgai nežinojo tikrųjų tautos istorijos faktų.
Dažna pavardė Lietuvoje. Palūšės parapijoje ji siejama su Pašakarvio kaimu. Tai bajorai ir gyvena iki šių laikų. Seniausias įrašas rodo, kad Jonas Žebrauskas (1739–1789) turėjo 3 sūnus Vincą (1759 m.), Aleksandrą (1762 m.) ir Jurgį (1774 m.), jie gimė palivarke Bakšti, nežinau kur ši vietovė.
Į laikraščio redakciją pagalbos kreipėsi viena Mielagėnų seniūnijos gyventoja (redakcijai pavardė žinoma). Moteris piktinosi Bernotų kaime gyvenančio ūkininko elgesiu, kuris jos psichinę negalią turinčiam 25-erių metų sūnui, kartais talkinančiam lauko darbuose, moka vien tik cigarečių pakeliais arba alaus buteliais. Dėl įgimtos ligos jaunuoliui draudžiama naudoti alkoholinius gėrimus, bet kas mamos klauso…
Kai „kolega“ (MI bendradarbis, rengiantis priedą „Sodyba“) Pranas Zubrickas kūrybinį MI kolektyvą pakvietė į sraigių lenktynes, pamaniau sau: „keistas pokštas“, ir… mintyse numojau ranka. Kolega neatlyžo, entuziastingai pasakodamas apie smagią pramogą, apie linksmą draugiją ir liksiančius neišdildomus įspūdžius… Ką gi – aš „pasirašiau“!
Paskutinis straipsnis apie Zuikas išspausdintas neatsitiktinai. Manyčiau, kad iš dabartinių Zuikų gyventojų Zabulevičiai yra seniausiai gyvenantis Zuikose. Be to, jų gyslomis teka ir kaimo pavadinimo bendraautoriaus Zuikos kraujas. Bet apie viską iš pradžios. Zabulevičių pavardė mūsų krašte turėjo įvairių atmainų. Tai Zybalas, Zybalevičius, Zabielavičius, Zabolevičius, Zabalevičius, Zabulis. Visi iš to paties kelmo.
Šiais keliais vaiko žodžiais pasakyta tiek daug. Juose telpa visas gyvenimas. Gal nebūtų per daug nuostabos, jei tai būtų darnioje šeimoje augančio vaiko žodžiai, skirti juo besirūpinančiam tėvui. Bet kai žinai, kad šie žodžiai skirti vyrui, kuris pašventė savo gyvenimą netekusiems biologinio tėvo globos ir meilės vaikams, jie įgyja visai kitokią prasmę ir svarbą.
