Ignalinietis Juozas Sinkevičius savo brandžiausius gyvenimo ir darbo metus praleido buvusioje Ignalinos pieninėje (iki pat jos uždarymo), vykdydamas atsakingas inžinieriaus-mechaniko ir energetinio baro meistro pareigas. Buvusieji jo bendradarbiai iki šiol tik geru žodžiu atsiliepia apie Juozą, kaip apie nuoširdų kolegą ir nagingą įvairių sudėtingų mechanizmų sutrikimų remontininką, kuris ne kartą ištiesdavo pagalbos ranką ir kaimyninių pieninių vadovams.

Nors mokslas seniai tvirtina, kad pagal esančias sąlygas žmogus jau dabar galėtų vidutiniškai gyventi iki 120–130 metų, bet taip nėra, nes gyvename neteisingai: nesveikai maitinamės, esam nuolat streso graužiami ir pan. Gal todėl į kiekvieną šimto metų sulaukusį žiūrime kaip į kažką neįtikėtino, tarsi į mažą stebuklą. Ir bemaž kiekvieną tuomet aplanko mintis – aš tai tiek nesulauksiu…

Išaušo tokia diena, kai nebesupranti, žmogau, kas tu esi ir kur tu gyveni… Lietuva, lietuviai, tautiečiai, patriotai, meilė Tėvynei… Šie žodžiai įgavę jau visai kitokią reikšmę ir mūsų širdyse nebeskamba taip, kaip dar norėtume ir kaip kažkada, pirmą kartą su mokytoju Benediktu Jasiulioniu mokydamiesi Tautišką giesmę, tikėjome. Man regis, mes mylime tik įsivaizduojamą Lietuvą, kurios jau seniai nebėra.

Auksas – vienas brangiausių metalų. Jis visada simbolizuoja kažką reikšmingo, didingo, pasiekto sunkiu darbu. Taip ir auksinės vestuvės – ilgamečio, kartais nelengvo, buvimo kartu vaisius. 50-osios vestuvių metinės – tarsi didelės sutuoktinių meilės paminklas, pastatytas iš džiaugsmų, negandų ir rūpesčių. Tądien jauniesiems dovanojami auksiniai papuošalai, kaip meilės ir ištikimybės ženklas. Į svečius kviečiami artimi giminaičiai: vaikai, anūkai ir proanūkiai, geriausi draugai ir liudytojai.

„Baigiasi kaime arklių era, nereikalingu tampa ir mano amatas“, – sako Subiškio (Linkmenų sen.) rimorius Juozas Valaika. Kas toks rimorius? Žodis ne kasdien vartojamas, tai, ko gero, daugeliui ir nežinomas. Rimoriaus amatas – arklio pakinktų (pavalkų, balnų, kamanų, apynasrių ir kt.) gaminimas. Tai beveik išimtinai rankinis darbas. Kai kiekvienoje sodyboje buvo laikomi arkliai, pakinktus dažnas gaspadorius pats pasidarydavo. Dabar rimorių rajone – suskaičiuoti vienos rankos pirštų pakaks.

Išeina kaimas, o su juo ir senieji amatai. Dar jaunystėje kaime, menu, neįmanoma buvo išsiversti be iš medienos skeltų atplaišų pintų įvairios paskirties krepšių: didelių – šienui nešti, mažesnių – bulvėms, grybams, obuoliams, kitoms daržovėms rinkti, laikyti. Krepšių pynėjų rajone dabar liko vienas kitas. Vienintelis šio amato atstovas, patekęs į naują knygelę „Ignalinos krašto tautodailė ir amatai“, yra Kazitiškyje gyvenantis 82-ejų Alfonsas Klimas.

Iki žiemos olimpinių žaidynių Sočyje (Rusijos Federacija) liko pora savaičių. 2014 m. XXII žiemos olimpiada vyks vasario mėn. 7–23 d. Lietuvos biatlono rinktinės lyderis ir geriausią reitingą šalyje turintis biatlonininkas ignalinietis Tomas Kaukėnas sako, jog tai jam kelia didžiausią jaudulį, nes ši olimpiada jam pirmoji. Tomas garbingai įrodė, kad yra stipriausias Lietuvos biatlonininkas, ir jis į Lietuvos olimpinę rinktinę pateko neatsitiktinai.

Mamertui Krapauskui pirmadienį sueis 75-eri. Brandūs metai, leidžiantys jį vadinti rajono žurnalistikos patriarchu. Beveik keturiasdešimt metų atiduota vien rajono žiniasklaidos plėšiniams, o prieš tai dar buvo kiti kraštai, kiti leidiniai… Žurnalisto talentą Mamertui turbūt padovanojo į Jeruzalę keliavę Trys karaliai, nes būtent jie dar prieš aną karą jį atnešė į šią ašarų pakalnę…

Išlydėjom Kalėdas ir, nors tai buvo religinė šventė, kažkaip visi sugebėjom ją interpretuoti savaip, be jokio sąžinės graužimo daryti tai, kas mums atrodo smagu, o ne kokia tos šventės reikšmė ir prasmė, bet… Už lango jau sukiojasi Naujieji. Čia kažkaip viskas paprasčiau ir aiškiau: daug linksmybių, šėlionių, o svarbiausia – išradingumu priblokšti tuos, su kuriais tą naktį būsi kartu. Jei jau labai atvirai, tai moterys ne tik Naujųjų metų naktį stengiasi išsiskirti.

Šią savaitę Linkmenyse susitikome su šios parapijos klebonu Edmundu PAULIONIU. Su sovietmečio disidentu kalbėjomės apie daug ką: apie tikras ir netikras Kalėdas, tikrą Dievą ir stabų kultą, apie dabarties ir praeities skaudulius. Kleboną radome lankantį parapijiečius, linkmeniškės Nijolės Lašinskienės namuose.

Pasirodysiu labai juokingai, bet prisipažinsiu, jog man Kalėdos asocijuojasi su mandarinais. Mandarinų spalvą, kvapą ir skonį pažinau vaikystėje, kai jau Kūčių vakarą į pintinėlę močiutė padėdavo kelis oranžinius vaisius. Paskui netikėtai mandarinus kažkodėl visi pradėjo valgyti kone kasdien. O man jie ir dabar telikę kalėdiniai vaisiai ir vasarą jų niekad neperku. Bet rinkodaros specialistų ir prekybininkų dėka jau baigiam pamiršti visas tradicijas.

Kiekviena vasara abiturientus palydi naujo gyvenimo link, tačiau kitaip nei visada, šiais metais vykusioje abiturientų išleistuvių šventėje didelį įspūdį paliko sportinių šokių kolektyvo „Mamba“ narių ir vadovės Neringos Kirkilienės atsisveikinimas su ilgamete šokių partnere Donata Šimkūnaite. Ši vasara merginą išlydėjo svajonės išsipildymo link. Svajonės, kurios vizijomis po pirmųjų studijų mėnesių dalinasi Donata ir su džiaugsmu prisimena šokių vadovė Neringa.

Yra žmonių, kurie dar jaunystėje ir mokykliniame suole jau pradeda svajoti apie būsimą profesiją, kuri lydėtų jį visą darbingą gyvenimą. Bet būna ir kitaip, kai būsimą profesiją pasirenka pagal tėvų norą ar pageidavimą ir to nesigaili. Vienas iš tokių yra rajone gerai pažįstamas buvęs ilgametęs Kelių tarnybos vadovas Vincentas Vytautas Cicėnas, kurį įprasta buvo vadinti tik Vytauto vardu.

Savaitės pradžioje sulaukiau intriguojančio skambučio. Palūšės turizmo centro direktorius Arūnas Mažeika paklausė, ar nenorėčiau pakalbinti svečio iš Sankt Peterburgo, kuris 1959 m., atidarius turistinę bazę Palūšėje, buvo pirmasis į ją atvykęs turistas. Vėliau į Palūšę važinėjo kasmet iki 1986 m. Na, kaip gali praleisti tokią progą, tad ilgai neatidėliojant, susitikome.

Vidiškietė Dalia Švilpienė, jau daug metų šeimininkaujanti šio miestelio bibliotekoje, yra viena iš tų, kurie stengiasi neapsiriboti vien čia sukauptų knygų lobyno propagavimu ir naujausių žinių, paskelbtų įvairiuose periodiniuose leidiniuose, plėtra, bet rodo ir pagirtiną iniciatyvą bendraujant su įvairaus amžiaus knygų mylėtojais, organizuoja įvairius renginius, kurie padeda bibliotekos lankytojams sukaupti kuo didesnį žinių bagažą apie mūsų krašto istorinį bei kultūros paveldą, taip pat iškilias asmenybes.

Vidiškėse, prie Varnio ežero, yra įsikūrusi sodininkų bendrija „Pušelė“. Bendrija jungia daugiau nei 40 narių, kuriems priklauso 52 žemės sklypai. Bendrijos nariais yra ne vien vidiškiečiai, bet ir žmonės iš Ignalinos. Bendrijos pirmininkas ignalinietis Anatolijus Ostrouchas sakė, kad prieš keletą metų prie Varnio bendrija pastatė dvi medžio skulptūras, pernai pirmąkart surengė sodininkų šventę.

Šiemet konkurso „MAXIMA Jaunieji talentai“ mokslo srityje paskatinamąją 250 Lt stipendiją laimėjo Ignalinos gimnazistas Giedrius Pakalka. Šią stipendiją jis gaus visus mokslo metus.  Vaikinas mokosi Ignalinos gimnazijos dešimtoje klasėje. Pažįstami apibūdina Giedrių kaip asmenybę, mėgstančią iššūkius ir atkakliai siekiančią tikslo. Smalsumo nestokojantis vaikinas nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose, konkursuose, olimpiadose.

Vakar pirmasis rugsėjo skambutis moksleiviją vėl pakvietė į klases. Vienus pirmąkart jų gyvenime, kitiems pirmasis skambutis nuskambėjo paskutinįkart. Dabartiniams dvyliktokams vienas skambutis dar skambės, pavasarį, bet jau paskutinis. Šis rugsėjis į rajono mokyklų kasdienybę atnešė ir naujovių. Štai Didžiasalio „Ryto“ vidurinė mokykla tapo gimnazija, Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinė – progimnazija. Vakar MI žurnalistai mokslo metų pradžios šventėje apsilankė Didžiasalyje, Vidiškėse ir Ignalinos progimnazijoje.

Vasaros atostogos – kelionei dviračiu. Taip nusprendė aktyvaus laisvalaikio entuziastas, VSAT Ignalinos rinktinės Logistikos skyriaus viršininkas Petras Čeponis. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas per 11 dienų dviračiu planuoja apkeliauti visas Lietuvos pasienyje esančias užkardas.

Ceikinių miestelyje gyvenantys Janina ir Jonas Tuskeniai, sako, po vienu stogu prieš keturis dešimtmečius suėję visai be monų, ir net ne todėl, kad judviejų abiejų nepaprasti vardai draugėn sudėti spinduliuoja dvigubai stipresnę energiją. O kad yra „Dievo išklausyti, palaiminti“ – neabejotina.

Ignalinos seniūnijos šeimininkas Jonas Polito sako, kad vardą jam išrinko šviesios atminties jo mama, kurios anksti neteko. Tuomet šis vardas buvo populiarus. Mokyklos klasėje keli Jonai buvo, studijų metu grupėje penki Jonai studijavo. Jau vien dėl mamos atminimo Jonas, sako, vardo niekada nekeistų. O apie kitas su vardu susijusias problemas jis taip sako: