Prieš metus pirmą kartą ignaliniečiai ir svečiai kalėdines dovanėles savo artimiems ir mylimiems žmonėms rinko Kalėdinėje mugėje, kurioje tarp gausybės rankų darbo gaminių galėjo surasti ką nors ypatingo net ir išrankiausiam žmogui. Gruodžio 14-15 dienomis, nuo 10 val., vėl visus kviečia Kalėdinių dirbinių mugė, vyksianti Ignalinos kultūros centre.

Šiuo metu rajone atstatyti Vidiškių ir Meikštų dvarai (pastarajame įsikūręs narkomanų reabilitacijos centras), restauruojamas (su pertraukomis) Senojo Dūkšto (Dūkštelių) dvaras. Kitų buvusių dvarų vietas mena tik vienas kitas išlikęs apgriuvęs statinys, išlikęs parkas ar tiesiog tik menama dvaro buvimo vieta. Nedaug kas buvo likę ir buvusiame Paliesiaus dvare (tarp Mielagėnų ir Gilūtų).

Po tragedijos Rygoje, Lietuvai ir Latvijai šeštadienį paskelbus trijų dienų gedulą, gedėjo dauguma žmonių, o tomis dienomis šalyje vykę renginiai buvo pakoreguoti ir kur kas santūresni nei planuota. Ir mados kūrėjo Juozo Statkevičiaus pavasario-vasaros aukštosios mados kolekcijos pristatymas, ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs Vilniaus fortepijono muzikos festivalis, ir penktoji Ceikiniuose organizuojama rajoninė šventė „Ant savo tarmės sparnų“ pradėti tylos minute.

Gal dabar ir neįprasta rašyti tarmiškai. Tarmės… Šiais – 2013 – metais dažnai apie tai girdžiu. Ir pati domiuosi, kalbu tverečėnų bei mielagėniškių tarmėmis. Man nesvetimas tarmiškas bendravimas. Kartą senelis papasakojo apie išgelbėtą žydo gyvybę mūsų kaime, Ryžiškėje (Ignalinos r.). Neabejodama užrašiau originalų pasakojimą. Žinoma, tarmiškai, būtent taip, kaip nuo vaikystės girdėjau ir girdžiu senelį kalbantį.

Prieš kurį laiką spausdinome informaciją iš Didžiasalio, kuriame lankėsi afrikiečiai iš Namibijos ir Nigerijos. Jie keliauja po Lietuvą su tolerancijos skatinimo projektu: „Interaktyvus kultūrų centras: pažinimo programa“, kurį inicijavo ir įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių lyga su partneriais. Šeštadienį ši projekto komanda lankėsi ir Ignalinoje, pritraukusi gana daug žiūrovų. Į renginį specialiai atvyko net grupė Vidiškių mokyklos moksleivių.

Praėjusį savaitgalį, kaip ir kasmet spalį, Ignalinoje vyko viena spalvingiausių ir nuotaikingiausių švenčių – 19-asis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“. Šeštadienį, nuo ryto iki vėlyvo vakaro, įvairūs teatrai iš visos Lietuvos Ignalinos kultūros ir sporto centre susirinkusiems šventės žiūrovams pateikė ne tik linksmų, nuotaikingų, bet ir susimąstyti priverčiančių pasirodymų.

Niekada nesiliausiu kartojusi, kad didžiausias mūsų krašto turtas – išskirtiniai žmonės, kurių atsidavimo savam kraštui dėka mes kaskart turime progų susieiti, pasidžiaugti ir padėkoti vieni kitiems, tokiu būdu dėkingumą ir gerąją žinią visam pasauliui paskleisdami dešimteriopai stipresne jėga. Praėjusį savaitgalį linksma buvo Meikštuose, kur bibliotekininkės Jolantos Šalnienės dėka jau 60-ąjį spalį duris skaitytojams ir svečiams atvėrė šventiškai padabinta biblioteka.

Medinė Lukošiškės Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė šį rugsėjį įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Šiam kultūros paveldo objektui patvirtintas vietinis reikšmingumo lygmuo. Cerkvę įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir taip jai suteikti teisinę apsaugą nutarė Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, vadovaujama Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanės dr. Justinos Poškienės. 

Neseniai „Mūsų Ignalinoje“ buvo rašyta apie šimtamečių Sankt. Peterburgo armonikų išlikimą. Tai turtingas, „sidabrinio“ tembro tonų diatoninis muzikos instrumentas, Lietuvą išvydę apie 1920-uosius metus. Manoma, kad Rusijos caras mėgo muziką ir jo nurodymu Sankt Peterburge buvo įkurtas muzikos instrumentų fabrikas. Jame buvo gaminamos minėtos puošnios, matyt, karališkajam dvarui skirtos reprezentacinės, daugiausia trieilės, su 16 bosų in C derinimo armonikos.

Ruduo – mugių, rudeninių švenčių metas. Jos dabar vyksta ne tik rajonų centruose, bet ir miesteliuose. Vienur pirmąkart, kitur jau tapusios tradicija. Tradicine rudens mugė jau tapusi Didžiasalyje. Penktadienį čia ji vėl ūžavo. Šventė pavadinta „Derlių ir dainas į vieną krepšį“. Kaip kaskart, turėjusi vykti miestelio stadione, šįkart darganoto oro buvo įvyta po stogu, į „Ryto“ gimnazijos sporto salę.

Šventė Dūkšte prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Steponas Tunaitis ir klebonas Ignas Jakutis. Vainikų girliandomis ir gėlėmis bažnyčią papuošė aktyvios parapijos moterys, iškilmingai apsirengusios kadaise pačių siūtais tautiniais drabužiais jos nešė rožinio vėliavas, mergaitės, pasidabinusios baltom suknelėm ir nuometais, su gėlytėmis rankose jaudinosi, nes senokai Dūkšto bažnyčioje nebuvo tokios šventės.

Šaltą, lietingą, vėjuotą ir tamsų sekmadienio vakarą ant Ladakalnio rinkosi tik patys ištvermingiausieji, tie, kam Baltų vienybės diena ne vien data kalendoriuje. Rugsėjo 22-ąją vieninteliai išlikę baltai – lietuviai ir latviai – ant aukštų kalnų ir piliakalnių 20–21 val. pakviesti uždegti vienybės laužus. Ignalinos krašto žmonės pakviesti rinktis ant Ladakalnio.

Palūšės bendruomenė vėl nustebino. Dar neišblėso geri „Palūšės regatos“ įspūdžiai, o šeštadienį ji sukvietė į pirmąjį rudens kermošių. Kaip mažam kaimui, jis atrodė solidžiai. Palapinių miestelyje prekeivių buvo ne tik vietinių, iš rajono, bet ir Panevėžio krašto ir kitų Lietuvos vietovių, kurie siūlė duonos ir pyrago gaminių, žaislų, pintų krepšių ir medžio drožinių, papuošalų ir veltinių (Šiūlėnų bendruomenės). Buvo ir dekoratyvinių medelių iš Limino, medaus ir spanguolių, rūkytos žuvies ir kitų gėrybių iš daržų, sodų, ežerų ir virtuvės.

Baltų vienybės diena – Lietuvos atmintina diena, valstybinė Latvijos šventė, minima rugsėjo 22 d., pažymint 1236 m. Saulės žemėje įvykusį Saulės mūšį. 2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio dieną – rugsėjo 22-ąją – paskelbė Baltų vienybės diena. Jau nuo 1986 m. Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“ organizuoja Baltų vienybės ugnies sąšauką ir kviečia prie jos prisijungti visus baltų genčių palikuonis, užkurti Baltų vienybės ugnį ant aukščiausių kalvų, piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose.

Į nesibaigiančių vasaros pabaigos ir rudenio pradžios švenčių maratono grandinę gražiai įrištas ir mielagėniškių suėjimas. Jis prasidėjo Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidais Mielagėnų „katedroje“. Šv. Mišių metu ir vėliau grojo pučiamųjų instrumentų grupė (penki dūdoriai) iš Pabradės pučiamųjų orkestro. Kartu paminėta ir dar viena sukaktis – 160 metų, kai buvo konsekruota (pašventinta) miestelio bažnyčia. Tai įvyko 1853 m. rugsėjo 8 d.

Paskutinę vasaros dieną Krikonių kaime, ties melduose šnarančia Kančioginos upele, buvo didelis sujudimas. Kaimas rinkosi į jau tapusią tradicine, bendruomenės organizuojamą, vasaros palydų šventę. Visada ji prasidėdavo krikščioniškai – šv. Mišiomis kaimo kapinėse. Ir šįkart čia susirinkta, tačiau prieš tai krikoniškiai ir jų draugai iš kitų benduomenių  plušėjo rengdami sveiko maisto vaišes, įvairias rudeniškas puošmenas iš daržovių ir vaisių. 

Artėjant devintajam „Kaimynų pasiutvakariui“ vis kibino mintis – kaip pavyks šventė, kurios vairas šiemet pirmąkart nebe Ceikinių fiestos krikštamotės Mildos, o jos dukros Rūtos rankose. Labai jau buvo aukštai šventės lygio kartelė užkelta. Rūta egzaminą išlaikė dešimtukui! Ilgiau nei tris valandas vykęs pasiutvakaris niekam neprailgo, publikos jis buvo nurytas tarsi gaivus vandens gurkšnis karštą dieną. 

Kai laukuose skamba rugpjūčio dienos, Palūšėje prie Lūšių suskamba plaktuku daužomas geležinkelio bėgis – startą skelbiantis garsas, taip laukiamas buriuotojų. Tuomet po jachtų kiliais sušniokia Lūšių vanduo, savo balades burėse užtraukia keturi ežero vėjai, o pats ežeras pražįsta burėmis, lyg pavasario pievos ramunėmis. Taip buvo užpernai, pernai, taip nutiko ir šiemet, žydint trečiajai „Palūšės regatai“.

Regis, tik ką žygiavo iškilminga eisena Mielagėnų miestelio gatvėmis, kviesdama į 240 metų jubiliejui skirtus renginius, nespėjai apsidairyti, o jau ir vėl bažnyčios varpai skelbia naujų iškilmių pradžią. Praėjusį sekmadienį Mielagėnai šventė 245-ąjį miestelio gimtadienį. Vėl Mielagėnai ūžė, drebėjo be vėjo.

Tai eilutės iš kažkada šiam festivaliui Algimanto Jeleniausko parašytos dainos. Ji seniai nebeskamba, tačiau joje deklaruojama festivalio dvasia išliko, tad ignaliniečiai šeštadienį „sietuvoje“ susitiko jau dešimtąjį kartą. Geras oras ir kolektyvai iš egzotiškų kraštų sutraukė publiką į vieną kumštį, laisvų žiūrovų vietų estradoje nebuvo. Tiesa, neatvyko skelbti moldavai ir kolektyvas iš tolimosios Venesuelos (nors, greičiausiai, tai turėjo būti šios Pietų Amerikos studentų, studijuojančių Minske, kolektyvas, kurį pernai teko matyti festivalyje Breslaujoje).

Dar prieš Jonines Strigailiškio kaimo bendruomenė pakvietė savo žmones į jau tradicinę, kasmet rengiamą šventę „Gera čia gyventi“. Šventės moto – pabūti kartu, pabendrauti, susitikti su seniai matytais kaimynais, draugais, pažįstamais. Nes šiais laikais ko labiausiai trūksta žmonėms? Bendravimo…