Birželis – pats nuostabiausias vasaros mėnuo: vis dar ilgėja dienos, visoje gamtoje klega jaunikliai, einame link švento apsivalymo – Joninių laužo ugnies. Lietuvos istorijoje birželis nebuvo linksmybių mėnuo (daugiau gal kruvinasis birželis), ir sovietmečio auklėtos kartos dar ilgai nežinojo tikrųjų tautos istorijos faktų.
Dažna pavardė Lietuvoje. Palūšės parapijoje ji siejama su Pašakarvio kaimu. Tai bajorai ir gyvena iki šių laikų. Seniausias įrašas rodo, kad Jonas Žebrauskas (1739–1789) turėjo 3 sūnus Vincą (1759 m.), Aleksandrą (1762 m.) ir Jurgį (1774 m.), jie gimė palivarke Bakšti, nežinau kur ši vietovė.
Paskutinis straipsnis apie Zuikas išspausdintas neatsitiktinai. Manyčiau, kad iš dabartinių Zuikų gyventojų Zabulevičiai yra seniausiai gyvenantis Zuikose. Be to, jų gyslomis teka ir kaimo pavadinimo bendraautoriaus Zuikos kraujas. Bet apie viską iš pradžios. Zabulevičių pavardė mūsų krašte turėjo įvairių atmainų. Tai Zybalas, Zybalevičius, Zabielavičius, Zabolevičius, Zabalevičius, Zabulis. Visi iš to paties kelmo.
Pradžioje norėčiau truputį papasakoti apie Zuikų kaimą. 1720 m. čia gyveno 4 šeimos: Bezdaliai, Čepukėnai, Kožemiakos ir Zuikos. Kaimas nedidelis ir jo pavadinimas neabejotinai kilęs nuo Stepono Zuikos šeimos. Tai buvo įprasta tais laikais, kai kaimams pavadinimai buvo suteikiami pagal gyventojų pavardes. Seniausias įrašas apie Zuikas sako, kad Petro Zuikos ir Katerinos šeimoje 1706-9-12 gimė duktė Ona Kūma Kristina Adomaitė iš Zuikų.
Pakankamai reta pavardė Lietuvoje. Su ja susidūriau ieškodamas savo šaknų. XVI a. Vėliuonoje gyveno bajoras Švilpa. Kur jis vėliau gyveno – nesuradau. Prie Kupiškio XVII a. gyveno Švilpos, bet XVII a. pabaigoje ten Švilpų pavardė dingo. Utenos rajone yra keli kaimai, kur Švilpos gyveno ir gyvena gausiai. Ryšio su Ignalinos rajono Švilpomis neradau. Mūsų Švilpų šaknys siejamos su Kaneišių kaimu.
Gegužės 17 d., sekmadienį, 14 val. (lankymas Švedriškės bažnyčioje nuo 12 val.), Švedriškėje perlaidosime 1944 m. gruodį Miškiniškės kaime žuvusius tris neatpažintus partizanus. Ši istorija buvo jau ne kartą aprašyta, tačiau, artėjant perlaidojimui, jaučiu pareigą plačiau papasakoti šio įvykio priešistorę, panagrinėti kai kurias šios tragedijos detales.
Lietuvoje – pakankamai reta pavardė. Su ja susidūriau tirdamas Medeišių giminę. Iš kur jie atkeliavo – nenustačiau. Seniausias mano rastas įrašas sako, kad Bartalomėjus Švedras iš Varnališkių turėjo žmoną Kristiną Lesytę (1766–1796) iš Antagavės ir Rozaliją Lašakauskaitę iš Gaveikėnų. 1797-02-07 vestuvėse liudininkais buvo Simonas Vitkauskas iš Vielionių ir Simonas Mudėnas iš Gaveikėnų.
Šią pavardę Lietuvoje praktiškai sutiksi kiekviename rajone. Ieškodamas Rutkauskų giminės šaknų, prieš 20 metų patekau į kampą. 1824 m. visos Rusijos surašyme ir jo papildyme pažymėta, kad Zuikų kaimo surašyme praleistas valstietis Tamošius Rutkauskas, Adomo (1779 m.) su žmona Kristina (1794 m.) ir vaikais: Motiejumi (1811 m.), Mariana (1812 m.), Marcele (1816 m.). Kilo klausimas – iš kur tas Tamošius į Zuikas atkeliavo.
Ar žinote, kuo įžymi buvo praėjusi balandžio 22-oji? Vargu, ar daug kas atsimena, bent jau trisdešimtmečiams ta data nieko nesako. O sovietmečiu tai buvo, oho, kokia šventė! Tądien 1870 m. gimė Vladimiras Iljičius Uljanovas, kitaip – Leninas. Tad šiemet jo pusapvalis 145-asis gimtadienis.
Lietuvoje labai paplitusi pavardė. Jų daug yra gretimuose rajonuose: Molėtų, Utenos, Zarasų, Rokiškio ir kitur. Pavardė buvo įvairiai rašoma: Ruseckas, Rusciega, Rusteika ir panašiai. Ta pavarde susidomėjau, nes Rutkauskai du kartus buvo vedę Ruseckaites iš Vėlionių.
Tai Lietuvoje retai paplitusi pavardė. Pradėjęs nagrinėti šią giminę, buvau labai nustebintas tuo, kad ši pavardė nėra labai reta Ignalinos rajone. Maniau, kad jų bus tuzinas, bet ne daugiau. Įsitikinau, kad Lietuvoje Ropės dažniausia kilę iš mūsų rajono, bet iš kur jie atkeliavo, nenustačiau. Galėčiau tik tvirtinti, kad 1720 m. Daugėliškio parapijoje jų dar nebuvo.
Lietuvos siaurojo geležinkelio istorija vis rašoma. Iš senų nuotraukų mus tyliai skverbia senųjų geležinkeliečių žvilgsniai… Tiesūs, tvirti vyrai, miglotos tolumos už nugaros, šilai, upių vingiai, kalvelės. Mažas, patrauklus siaurukas sutiktų 117 pavasarį. Buvusio geležinkeliuko mylėtojai puikiai supranta, kad jo gyvenimo jau neatgaivinsi, nesukasi ištiesintų pylimų, neprikelsi sugriautų tiltų, bet…
Ši pavardė Lietuvoje nėra plačiai paplitusi, o rajone daugiau siejasi su Bajorų kaimu. Įvairiais laikotarpiais pavardė buvo rašoma įvairiai. Sutinkama Ozarinskas, Ozarinskas, Ozarinskas, Zariūnas, Ešerinis. Paskutinė pavardė, kaip ir Žvejų, Aviečių, Karklinių, atsirado lituanistų dėka 1939–1940 m. Šitą straipsnį skiriu savo draugui, bendraklasiui, puikiam sportininkui Vytautui Zariūnui, mirusiam 2014 m. Zariūnais jo šeima tapo karo metais.
Tai mano giliausiai išnagrinėta giminė, turinti lietuviškas šaknis. Man ši giminė svarbi tuo, kad mano motina buvo Jadvyga Medeišytė (1916–1970), gimusi Bėčionių kaime. Bėčionys minimi jau 1720 m., tuomet čia jau gyveno Medeišiai. Minimas ir Medeišių kaimas, bet Medeišių ten jau nėra. Medeišių kaimo pavadinimas tiesiogiai surištas su šia gimine. Štai 1707-05-07 Kazimiero Medeišio ir Ežbietos šeimoje Medeišių k. gimė Elžbieta.
Viena iš labiausiai paplitusių pavardžių Ignalinos, Palūšės, Vidiškių ir Kaltanėnų parapijose yra Martinkėnai. Jų yra gausu ir kituose Lietuvos regionuose. Štai ir Ignalinos krašto enciklopediniame žinyne paminėti gydytojas Gediminas Martinkėnas (1936 m.) iš Strigailiškio ir Vilniaus krašto švietėjas Vincas Martinkėnas (1907 m.) iš Ignalinos.
Su Maknevičių pavarde susidūriau, kai tyriau Bėčionių ir Zuikų kaimų istorijas. Nežinau, kaip taisyklingai tariama ši pavardė. Buvo įvairiai vartoma, bet XIX a. jie vadinosi Maknevičiais arba Makmavičiais. XX a. jiems buvo priklijuota Maknių pavardė. Pasiklausius dabartinių kalbininkų, gal ir teisingai padarė. Sakoma, kad galūnės -auskas, -ičius yra slaviškos (koks siaubas, juk jos buvo ir iki patekimo į Rusijos imperiją) ir jas reikia braukti.
Kirkų giminės tikriausiai nebūčiau nagrinėjęs, jei 2000 m. Zuikose nebūčiau susipažinęs su Elena Kirkiene. Labai šneki, daug atsimenanti moteris. Pasakė, kad mes giminės, nes jos senelė buvo Rutkauskaitė. Susidomėjau ir radau įdomių istorijų. Pasirodo, kad Palūšės parapijos Kirkos buvo iš Linkmenų parapijos. Vėliau pastebėjau, kad Linkmenų parapijoje labai daug Kirkų.
Su klasės draugu Vytautu Ozarinsku aiškinomės, koks yra giminystės ryšys tarp mūsų šeimų. Pagrindinė versija buvo, kad per Medeišius, nes mokyklos sargas Gabrys Medeišis buvo abiems lyg ir giminė. Laikui bėgant supratau, kad ne mažesnį vaidmenį čia turėjo ir Mačiulių giminė. O aš su ta gimine susietas per močiutę Rozaliją Vaickutę.
Su šia gimine susidūriau tirdamas Medeišių medį. Stasys Medeišis (1789–1863) vedė Liuciją Švedraitę iš Poviliškės. Gimstant vaikams, atsirado nesutapimai. Kai kurie vaikai gimė Liucijai Švedraitei, kiti Liucijai Kovalevskai. Liucija mirė kaip Kovalevska. Kadangi haremų Lietuvoje nebuvo, tai reikia manyti, kad tai tas pats asmuo. Kodėl tos pavardės pynėsi, atsakymo nesuradau.
Juršėnų pavardė pakankamai plačiai paplitusi Ignalinos rajone. Manau, kad jų visų ryšį nustatinės dar ilgai. Rajone jie gyveno pakankamai arti vieni kitų, bet dar yra Švenčionių r. su Juršų (Juršėnų) kaimu. Mus domina Ignalinos Juršėnai. Apie Panižiškę Juršėnus detaliai aprašė Romutis Matkevičius. Pirmieji čia buvo Mykolas Juršėnas ir Marijona Sabaliauskaitė (1716–1786).
Jelinskų pavardė rajone nėra plačiai paplitusi. Dalis jų buvo bajorai, dalis baudžiauninkai. Kaip jau įprasta, sovietmečiu bajorai išnaikinti, liko tik valstiečiai. Pradėsime nuo bajorų Jelinskų. Jie minimi seniausiai. Galimas atvejis, kad kiti Jelinskai yra nusigyvenę bajorai. Juozas Jelinskas (1783–1847) su žmona Uršule Kondalevska seniausiai paminėti dokumentuose Jelinskai. Gyveno daugelyje vietų.
