Jelinskų pavardė rajone nėra plačiai paplitusi. Dalis jų buvo bajorai, dalis baudžiauninkai. Kaip jau įprasta, sovietmečiu bajorai išnaikinti, liko tik valstiečiai. Pradėsime nuo bajorų Jelinskų. Jie minimi seniausiai. Galimas atvejis, kad kiti Jelinskai yra nusigyvenę bajorai. Juozas Jelinskas (1783–1847) su žmona Uršule Kondalevska seniausiai paminėti dokumentuose Jelinskai. Gyveno daugelyje vietų.
Guobių pavardė plačiai paplitusi Linkmenų, Labanoro, Molėtų, Utenos, Južintų, Užpalių ir kitose parapijose. Šalia Ignalinos įsikūrė neseniai, atsikėlė iš Linkmenų parapijos. Iš jos dalis jų iškeliavo į Labanoro, Kuktiškių parapijas. Aišku, kad yra Guobių, neturinčių ryšio su Linkmenimis.
Dubakų pavardė dažniausiai sutinkama Daugėliškio, Dūkšto, Gaidės, Rimšės, Vidiškių ir Palūšės parapijose. Kartais jie buvo sutinkami Dubovskių pavarde. Dubakos rajone atsirado tik XVIII a. pabaigoje. Štai 1795 m. jie gyveno tik Bieniūnų (Bieliūnų) kaime, bet jau XIX a. pradžioje plačiai išplito. 1795 m. čia buvo dvi Dubakų šeimos.
Daubarų pavardė sutinkama Kaltanėnų parapijoje, apie Dūkštą, Molėtus. Gal ir Daubariškės kaimo pavadinimas susijęs su šia pavarde. Šiame kaime Petrui Daubarui ir Magdalenai 1709 m. gimė sūnus Motiejus Daubaras. Po dviejų metų gimė dukra. 1720 m. Daubariškėje Daubarų nesimato, bet Bėčiūnų k. gyveno Jokūbas Daubaras su 4 asmenų šeima. Kur jie iškeliavo, tikriau sakant, kur juos ponai perkėlė?
Čeponių pavardė mūsų krašte buvo žinoma jau XVIII a. viduryje. Iš kur jie atkeliavo – nenustačiau, bet 1720 m. jų dabartinėse Čeponių gyvenamosiose vietose nebuvo. Nežiūrint to, ši giminė yra viena iš gausiausių mūsų krašte. Pirmąkart nustebau, kai Južintų parapijoje pamačiau daug Čeponių ir Baltakių pavardžių. Jų gausu aplinkiniuose rajonuose. Savo archyve 1700–1950 m. laikotarpyje turiu apie 3000 skirtingų Čeponių, neskaitant jų žmonų Čeponienių. Tai gautųsi stora knyga, jei su iliustracijomis, tai būtų penkiatomis.
Dasių pavardė mūsų krašte reta. XVIII–XIX a. jie gyveno Kiniūnuose (14 km nuo N. Daugėliškio) ir Jurkiškėje (Mielagėnų sen.). Vėliau atsirado Kaneišiuose ir kitur. Kiniūnai. Čia Juozas Dasys (gim. 1756) su žmona Morta Laurinyte turėjo 3 sūnus ir dvi dukras. Sūnus Mykolas (1786–1838) turėjo dvi žmonas – Kateriną Šalnaitę ir Mortą Berlinskaitę ir 9 vaikus.
Čaikauskų pavardė mūsų krašte buvo žinoma jau 1700 m. Greičiausiai, kad tai vietinis lietuvis, nors kai kurie, išvažiavę iš Lietuvos, save kildina lenkais. Manau, kad iki 1700 m. Ignalinos krašte gyvenę ne bajorai buvo lietuviai. Didysis kraustymasis buvo po didžiojo maro ir karų apie 1710 m. Bet kartu kyla abejonių, nes „Lietuvių asmenvardžiai“ Čaikauskų pavardės nepriskiria prie lietuviškų.
Rajone tai labai gausi giminė, nors XVIII a. pradžioje jų čia dar nebuvo. Cicėnų pavardė dažnai asocijuojasi su sportininkais – slidininkais, biatlonininkais ir šuolininkais nuo tramplino. Neseniai atsisveikinome su rajono sporto legenda Algirdu Cicėnu (1944–2013). Kartu su juo lankiau Budrių pradinę mokyklą. Enciklopedija mini ir kitus Cicėnus: Algirdo brolį Bronislavą Cicėną (gim. 1952) – Lietuvos ir Ignalinos rajono politiką, sportininką bei visuomenės veikėją, Lietuvos žiemos sporto centro direktorių, ir kitus.
Rajone tai pakankamai plačiai paplitusi pavardė. Mano manymu, ji įvairiai buvo rašoma. Sutinkami Baušiai, Baužiai, Bohuš, Bohuševič. Tai, matyt, yra ta pati šaka. Jau 1720 m. S. Dagėliškyje gyveno Kazimiero Bohušo trijų asmenų šeima, o Čebatoriuose – Kristupo Bohušo keturių asmenų šeima. Kazimieras Bauša/Bohuš iš Daugėliškio 1729 m. vedė Kristiną Raginytę iš Niukiškės ir turėjo tris sūnus: Andrejų, Jurgį, Joną ir Tamošių.
Rajone tai pakankamai plačiai paplitusi pavardė. 1720 m. Daugėliškio ir Palūšės parapijose Butrimų nebuvo. Manyčiau, kad jie atvyko nuo Salako ir Dūkšto pusės. Šiuo metu ten gyvena daug Butrimų, kurių giminystės ryšys su nagrnėjamų parapijų Butrimais nenustatytas. Pastebėsime, kad Vidiškių, Ceikinių, Seniškio parapijos atsirado XIX a. viduryje ir vėliau. Senieji įrašai buvo rasti Daugėliškio parapijos dokumentuose ir dvarų inventoriaus surašymuose.
Google Bendorių lyg ir nedaug, bet Ignalinos rajone tai gausi giminė. Enciklopedijoje minimas Antanas Bendorius (1904–1969), geografas Jonas Bendorius (1889–1954), vargonininkas, chorvedys, pedagogas ir kompozitorius Petras Bendorius (Bendoraičius, 1863–1906), pedagogas, tautosakininkas Rimantas Bendorius (g. 1952 m.), Plungės r. politinis veikėjas. Esu sutikęs Bendorių Utenos parapijoje, bet ryšio su ignaliniečiais nepastebėjau.
Į redakciją paskambino advokatas Alfredas Besusparis iš Prienų. Jis kraštietis, kilęs nuo Rizgūnų (Ceikinių sen.), „Mūsų Ignalinoje“ jau publikavęs kelis straipsnius iš advokato praktikos. Paskambinęs juokdamasis sako: „Turiu unikalią nuotrauką, kaip mano senelis samanę su kaimynais miškelyje varo. Ar spausdinsit?“ Sakau, o kodėl gi ne, tik reikia paaiškinamojo teksto. Dabar nuotrauką ir tekstą gavome, tad šiandien juos ir spausdiname.
Šiandien minime Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 81-ąsias metines, liepos 17-ąją – lakūnų žūties metines. Ta proga spausdiname ištrauką iš Petro Jurgėlos knygos „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, išleistos Čikagoje (JAV) 1935 m. – praėjus vos dvejiems metams po tragiško skrydžio. Ši knyga – retenybė. Spausdiname literatūrinį dokumentinį pasakojimą apie patį skrydį (kalba netaisyta, nes prieškario ir dabartinė literatūrinė kalba šiek tiek skiriasi).
Šiandien spausdiname dar kelių KGB Ignalinos skyriaus (tuomet dar poskyrio) ataskaitų Lietuvos SSR saugumo komitetui apie situaciją rajone 1968–1973 m. Spausdiname ataskaitų santraukas apie įdomesnius tų metų įvykius. Yra nemažai pažįstamų vardų ir pavardžių, dėl patriotinės veiklos įkliuvusių tuomečių mokinių. Daugelis dar gyvi, todėl prašome juos atsiliepti ir papasakoti plačiau apie ataskaitose minimus įvykius.
Noriu atsiliepti į dar 2013-03-26 d. „Mūsų Ignalinos“ straipsnį „Paskutinis vado Roko mūšis“. Manau, kad didelė dalis faktų ir aplinkybių dėl 1952-03-27 d. įvykio Vlado Vaiškūno vienkiemyje (Bujutiškėje, netoli Ceikinių), kur tądien žuvo mano tėvas, partizanų „Tigro“ rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas, prieštarauja mano surinktiems faktams ir liudytojų atsiminimams. Kaip ir kiekvieną žmogų, vaikystėje sudėtingomis ir tragiškomis šaliai aplinkybėmis netekusį tėvo, mintys apie tai nepaleidžia visą gyvenimą.
Sutrumpintai spausdiname KGB Ignalinos rajono skyriaus 1976 m. ataskaitą. Praleidome ideologinę pliurpalynę ir veiklos kariniuose daliniuose epizodus. Pažyma su grifu „slaptai“, išspausdinta 2 egz., į respublikinį KGB išsiųsta 1976 m. gruodžio 22 d.
Interneto tinklalapyje www.kgbveikla.lt pradėti publikuoti KGB rajonų skyrių dokumentai. Nemažai patalpinta ir KGB Ignalinos skyriaus ataskaitų, planų, kitų „popierių“. Kai kurias anksčiau jau spausdinome. Visi jie siųsti Lietuvos TSR saugumo komitetui, visi su žyma „slaptai“. Metų ataskaitose – daug įdomių ir mums nežinomų skaičių, faktų, bet pažįstamų pavardžių.
1986 m. balandžio 26-osios naktį Černobylyje (Ukrainoje) įvyko didžiausia pasaulyje technogeninė katastrofa, pakeitusi milijonų gyventojų gyvenimus. Pagal radiacijos lygį 500 bombų, numestų ant Hirosimos, prilygęs sprogimas be gyventojų paliko Pripetės miestą, radioaktyviais teršalais užteršė 19 Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos regionų ir didžiulę Europos teritoriją. Teršalų kliuvo ir Lietuvai, ypač pietiniams rajonams.
Praėjusį šeštadienį, vasario 15 d., sukako 25-eri metai, kai iš Afganistano buvo išvesti SSRS kariuomenės 10-osios armijos, vadovaujamos generolo B. Gromovo, paskutiniai daliniai. Šio jubiliejaus išvakarėse per Rusijos televiziją kalbėjęs generolas bei buvęs SSRS prezidentas M. Gorbačiovas pažymėjo, kad šis karas buvo betikslis, klaida. Jo metu žuvo 15 tūkst. karių. Dar 34 tūkst. patyrė sunkių sužalojimų.
Prieš tris, o gal jau ir keturis mėnesius man paskambino vienas geras pažįstamas ir paporino štai tokią istoriją. Pasirodo, per vieną iš radijo stočių buvo visos valandos programa apie Ignaliną. Šioje programoje Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja pasakojo ir apie Ignalinos istoriją. Kaip ją žinantis šiek tiek, mano pažįstamas tiesiog piktinosi, kaip darbuotojai tokius dalykus kalba į mikrofoną, nepasidomėdami krašto archyvine-dokumentine medžiaga, o pasinaudodami įvairiais rašytiniais šaltiniais, kurie dažnai klaidina. Ir pridūrė, kad Ignalina vis tik ne koks vienkiemis, o rajono centras.
Šios istorijos peripetijos buvo užprogramuotos dar XVI a. Pirmoji evangelikų reformatų Ceikinių parapijos bažnytėlė, dar iki 1675 m. Ceikinių dvaro savininkams Belikovičiams perėjus į katalikybę, tapo Daugėliškio parapijos koplyčia. Apie 1690 m. pastatoma antroji bažnyčia (bent taip sako šaltiniai, bet didžiausia tikimybė, kad buvo pastatyta tik Belikovičių koplyčia), o 1773 m. Mykolas Šmigelskis pastatė naują bažnyčią.
